[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/bbcode.php on line 488: preg_replace(): The /e modifier is no longer supported, use preg_replace_callback instead
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/functions.php on line 4791: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at [ROOT]/includes/functions.php:3897)
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/functions.php on line 4793: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at [ROOT]/includes/functions.php:3897)
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/functions.php on line 4794: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at [ROOT]/includes/functions.php:3897)
[phpBB Debug] PHP Warning: in file [ROOT]/includes/functions.php on line 4795: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at [ROOT]/includes/functions.php:3897)
Islam Ummah • Temos rodymas - Tikėjimas (iman) ir islamas (71)

Visos datos yra UTC [ DST ]



Forumo taisyklės


Subforumo temų skirstymas ir numeracija pateikiama pagal Ibn Abi Al-‘Izz parašytą "Aqyda At-Tahawyja" komentarą



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
  Spausdinti

Tikėjimas (iman) ir islamas (71)
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 23 Gru 2013, 23:46 
Moderator
Vartotojo avataras

Užsiregistravo:18 Spa 2010, 15:35
Pranešimai:1266
71. Tikėjimą (iman) sudaro patvirtinimas žodžiu ir priėmimas širdimi, kad viskas, kas yra perduota Pranašo Muhammedo autentiška grandine (apie Šariją ir (islamo bei Korano) paaiškinimai) yra tiesa. Tikėjime (iman) visi iš principo yra vienodi, tačiau vieni yra viršesni už kitus dėl savo dievobaimingumo ir Allah :swt įsisamoninimo, kovos su savo troškimais ir rinkimosi to, kas pamalonina Allah :swt.
[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 62-64 punktus]

Išsiskiria nuomonės dėl to, ką reiškia iman. Malik, Aš-Šafi, Ahmad, Al-Awza’i, Ishaq Ibn Rahaway, ahl al-hadith mokslininkai ir Medinos mokslininkai, lai Allah būna jais patenkintas, taip pat Dhahiris ir dalis teologų galvoja, kad iman yra priimti (taSdiq) širdimi, patvirtinti žodžiu ir atitinkamai elgtis. Dauguma mokslininkų tiki tuo, ką ir At-Tahawi, lai Allah būna juo patenkintas, teigia, kad iman tai patvirtinimas žodžiu ir priėmimas širdimi. Kai kurie net sako, kad žodinis patvirtinimas nėra esminė iman dalis, o tik papildomas iman ramstis (Abu Mansur Al Maturidi, Abu Hanifah). Karamiai (ang. trans. Karramis) tiki, kad iman yra tiesiog patvirtinimas žodžiu, vadinasi pagal juos apsimetėliai yra puikūs Tikintieji. Nepaisant to jie tiki, kad veidmainiai kentės Allah pažadėtą jiems bausmę, taigi jie patys sau prieštarauja.

Al-Džahm Ibn Safwan ir Abu Al-Hussayn As-Salihi, vadovaujantis liberalas (Qadari), tiki, kad iman yra tam tikros rūšies žinojimas širdyje. Šis požiūris yra dar blogesnis negu prieš tai pateiktas, nes jis reiškia, kad Faraonas ir jo žmonės buvo Tikintieji, kadangi jie žinojo, kad Mozė ir Harūnas, taika jiems ir Allah palaima, buvo tikri pranašai, nors jie juos ir atmetė. Tai yra aišku iš to, ką Mozė pasakė Faraonui: „Tu gerai žinai, kad tie dalykai buvo atsiųsti ne kieno kito kaip tik dangaus ir žemės Viešpaties kaip akis atveriantis įrodymas (17:102), ir iš to, ką Allah pastebėjo apie juos: “Ir neigė juos (ženklus), nors jų sielos įsitikino teisingumu, iš netikėjimo ir pasipūtimo. Tad pažvelk, koks galas buvo sėjančiųjų sugedimą!” (27:14). Knygos žmonės žinojo, kad Muhammed saaw buvo pranašas, taip kaip žinojo savo pačių sūnus, tačiau jie nebuvo tikintys juo; tiksliau, jie buvo jo saaw neigėjai ir priešininkai. Abu Talib taip pat pagal jų požiūrį būtų tarp Tikinčiųjų juo, nes yra perduota, kad jis pasakė: „Aš žinau, kad Muhammed religija yra geriausia iš visų žmonijos religijų. Jei aš nebūčiau koneveikiamas ir užgauliojamas, aš atvirai tai pripažinčiau.“

Iš tiesų, juk net Iblis būtų tobulas Tikintysis pagal Al-Džahm požiūrį. Jis nesirėmė Allah nežinojimu; jis žinojo Jį :swt labai gerai, nes pasakė: ”O mano Viešpatie! Tada suteik man atokvėpį iki Dienos, kada (mirusieji) bus prikelti.” (15:36);
O mano Viešpatie! Todėl, kad tu mane suklaidinai... (15:39); ir Tad prisiekiu Tavo didybe, aš suvedžiosiu juos visus” (38:82).

Pagal Al-Džahm, kufr yra Allah nežinojimas. Tačiau niekas nėra labiau nežinantis Allah nei jis (Al-Džahm) pats, nes jis sumenkina Allah iki paprasčiausio Būtybės ir nuplėšia visus Jo :swt atributus. Negali būti didesnio nežinojimo nei šis. Jis yra pats netikintysis (kafir) pagal savo pareiškimus.

<…>

Trumpai tariant, iman yra arba (1) širdies, liežuvio ir kūno funkcija, kaip Vyresnieji, trys imamai ir kiti tiki; arba (2) tai širdies ir liežuvio funkcija, bet ne kūno, kaip tiki Abu Hanifah, anot Tahawi, ir kiti juo sekantys mokslininkai. Arba tai tik liežuvio funkcija, kaip tvirtina Karamiai; arba tai tik širdies funkcija, kaip galvoja Al-Džahm ir Abu Mansur Al-Maturidi, pirmieji tai supranta kaip žinojimą, antrieji kaip įsitikinimą (taSdiq). Karamių ir Al-Džahm požiūriai yra klaidingi.

Skirtumai tarp Abu Hanifos ir kitų ahl al-sunnah imamų nėra esminiai. Abu Hanifai kūniški veiksmai yra neišvengiama tikėjimo širdyje pasekmė; kitiems tai yra dalis tikėjimo; bet visi jie tiki, kad tas, kuris padaro didžiąją nuodėmę nenustoja būti musulmonu; jis yra malonėje Allah, Kuris gali arba atleisti jam, arba nubausti jį kaip panorėjęs. Jų skirtumai yra paprasčiausias semantikos reikalas ir tai niekaip nepaveikia paties iman. Tie, kurie teigia, kad tas, kuris nesimeldžia yra netikintysis, cituoja kitas priežastis, greta pakartodami minėtus principus, nors Pranašas saaw paneigė iman sangulautojams, svetimautojams, vagiams, alkoholikams, plėšikams, bet jie nebuvo įvardinti kaip netikintieji. Visi dėl to sutaria.

Taip pat yra visiškas sutarimas tarp Ahl as-Sunnah dėl nuostatos, kad tai, ko Allah reikalauja iš mūsų yra tiek qawl (tikėjimo tvirtinimas), tiek 'amal (veiksmas). Qawl apima tvirtinimą žodžiu (iqrar) ir pripažinimą širdyje (taSdiq). Tokia yra qawl prasmė pasakyme „Iman yra qawl ir 'amal“. Tačiau skirtumai prasideda tuomet, kai iškeliamas klausimas, ar pats terminas iman apima viską, ko reikalaujama iš žmogaus, ar tik dalį to. Kitaip sakant, ar iman kaip toks reiškia tik qawl ir veiksmas ('amal) neįeina į tą konotaciją, ir todėl, kai kalbama apie abu, qawl ir 'amal, apie paskesnį kalbama tik metaforiškai? Štai dėl šio momento yra nesutariama.

Taip pat yra sutariama dėl to, kad tas, kuris tiki širdyje ir tvirtina žodžiu, tačiau susilaiko nuo kūno veiksmų yra nusidėjęs prieš Allah ir Jo Pranašą saaw ir pateikia save Allah bausmei. Tačiau kai kurie iš tų, kurie teigia, kad iman neturi konotacijos su veiksmu, sako, kad kadangi iman yra vienetas, tai jų pačių iman yra kaip Abu-Bakr as-Siddiq ir 'Umar iman, net kaip pranašų ir pasiuntinių iman, ir angelo Gabrieliaus ir Mikailo iman. Čia jie nueina į ekstremalumus. Kufr iman(ui) yra tarsi aklumas akims. Nėra jokių abejonių, kad žmonės skiriasi savo regėjimo lygiu: vieni nemato gerai dieną, kiti naktį; vieni mato storus rašmenis, o negali įžiūrėti plonų; vieni gali matyti iš toli, o kiti ne.

Tokiu pačiu būdu – ir Allah žino geriausiai – mes turėtume suprasti autoriaus žodžius „Tikintieji yra lygus pagal tikėjimo esmę“. Jis tvirtina lygybę tik tikėjimo esmėje, ne kitose srityse. Iš tiesų, tikėjimas tikėjimo formulėje (kalimah) ,“nėra kito dievo išskyrus Allah“ skiriasi savo spinduliavimu kiekvienoje širdyje. Yra nesuskaičiuojami tikėjimo spinduliavimo laipsniai, kurie yra žinomi tik Allah. Vienose širdyse jie šviesūs kaip saulė, kitose tarsi žvaigždės, kitose kaip didelė lempa, dar kitose tarsi žėrinti žvakė ir kai kuriose širdyse kaip blėstanti šviesa. Štai kodėl Paskutinio Teismo Dieną Tikinčiųjų šviesa švies pagal jų tikėjimo stiprumą Allah vienumu ir praktikavimo kilnumą. Kai kalimah šviesa didėja, abejonės ir netikėjimas sudega kol pasiekiama tokia būsena, kurioje visos abejonės ir svyravimai yra sugriaunami. Štai tokia yra tikro Tikinčiojo tauhid būsena, kur jo tikėjimo aukštuma yra pilnai apsaugota nuo visų eretiškų atakų. Kurie tai žino, supras ir Pranašo saaw žodžių reikšmę: „Allah užtvėrė nuo Ugnies tą, kuris sako, “nėra jokio kito dievo tik Allah” ir nesiekia, kad niekas kitas nebūtų juo patenkintas tik Allah“ (dalis ilgo hadiso iš Al-Bukhari, Muslim, Ahmad) ir „Į Ugnį neįžengs nė vienas sakantis “nėra jokio kito dievo išskyrus Allah” (šis hadisas neturėtų būti suprantamas pažodžiui. Daugelyje Korano ajų ir kituose hadisuose sakoma, kad ir nusidėję tikintieji praleis tam tikrą dalį laiko Ugnyje. Šie hadisai turi būti suprasti taip, kad tie, kurie liudija Dievo vienatiškumą ir Muhammedo saaw pranašavimą ir elgiasi teisingai, neįžengs į Ugnį).

Dauguma žmonių susiduria su sunkumais suprantant tokio tipo hadisus. Kai kurie sako, kad vėliau jie buvo anuliuoti; kiti galvoja, kad jie buvo pasakyti dar prieš atsiunčiant taisykles ir nuorodoas; kiti tiki, kad Ugnis, apie kurią kalbama yra ta Ugnis, į kurią bus įmesti veidmainiai ir bedieviai; kai kurie laikosi nuomonės, kad tai tik paneigia, kad Tikintieji bus Ugnyje amžinai ir t.t. Leiskite atkreipti dėmesį, kad pirmiausia Pranašas saaw nepasakė jog tas, kuris tiesiog ištars kalimah balsu bus apsaugotas nuo Ugnies, nes tai prieštarauja nusistovėjusiems islamo mokymams. Apsimetėliai tvirtina kalimah žodžiu, tačiau jie nugrims į Ugnies gilumą kartu su bedieviais. Taip pat paprasta suprasti, kad veiksmo vertė priklauso ne nuo jo išorinių bruožų ar nuo to, kiek kartų veiksmas buvo atliktas. Tai priklauso nuo vidinės širdies būsenos kilnumo, kuris ir sukuria veiksmą. Pagalvokite apie hadisą, kuris sako, kad Paskutiniojo Teismo Dieną korta bus padėta ant vienos pusės Svarstyklių, o devyniasdešimt devyni įrašai, ilgumo sulyg akys mato, bus padėti ant kito padėklo, bet vienas nusvers devyniasdešimt devynis ir jo savininkas bus paleistas. Mes žinome, kad visi, kurie tiki Allah vienumu gaus tokią kortą, tačiau dauguma jų vistiek keliaus į Ugnį. Pagalvokite apie tikėjimą žmogaus, kuris nužudė šimtą žmonių, tačiau jo tikėjimas privertė jį keliauti į kaimą (ir atrasti atleidimo galimybę), kai jis kentėjo skausmą krūtinėje ir kovojo su mirtimi. Pagalvokite apie tikėjimą tos prostitutės, kuri nusirišo skarą nuo galvos, pasėmė vandens ir pagirdė ištroškusį šunį ir dėl to jai buvo atleista. (Bukhari, Muslim)

Tikėjimas – tai tarsi intelektas, besiskiriantis kiekviename žmoguje. Nors kiekvienas turi intelekto šerdį, kuri padaro jį racionalia būtybe ir išskiria jį iš siplnapročių, vieni yra aiškiai intelektualesni už kitus. Taip pat yra variacijos uždraustuose ir įsakytuose dalykuose. Vienos pareigos gali būti aukščiau nei kitos; panašiai vieni draudžiami dalykai gali būti labiau smerktini nei kiti. Kai kurie žmonės net išplėtė šią skirtį iki racionalumo ir privalomumo sąvokų.

Momentas, kad tikėjimas religijos detalėmis reprezentuoja tikėjimo jo principais padidėjimą yra gana akivaizdus. Mes žinome, kad apreiškimo pradžioje prievolių buvo mažiau nei galutiniame rezultate. Vėl gi, prievolės tiems, kurių nepasiekė religijos detalės yra ne tokios pačios kaip tų, kuriuos jos pasiekė. Negus iš Abasinijos ir kitų tokių kaip jis, akivaizdu, nebuvo reikalaujama tikėti visomis detalėmis.

Taip pat akivaizdu, kad tikėjimas, kuris pagimdo širdies ir kūno veiksmus, yra tobulesnis nei tas, kuris to nepadaro. Panašiai ir žinojimas, pagal kurį elgiamasi, yra tobulesnis už žinojimą, pagal kurį nesielgiama. Kas negali nieko padaryti tiesiog yra silpnesnis už tą, kas gali. Pranašas saaw pasakė: „Tas, kuriam pasakoma apie kažką, nėra lygus tam, kuris tai mato“ Kai Mozei aleihi salam buvo pasakyta, kad jo žmonės garbina telyčią, jis nesviedė akmeninių lentelių žemyn; jis metė jas tik tuomet, kai realiai pamatė juos, garbinančius veršelį. Priežastis ne tame, kad jis (aleihi salam) abejojo Allah suteikta informacija; priežastis tame, kad gautos informacijos svarba, nesvarbu kiek patikimas yra informatorius, dažnai nėra suprantama iki tiek, kiek ji suvokiama realiai pamačius. Ibrahimas (aleihi salam) pasakė: “Mano Viešpatie! Parodyk man, kaip Tu suteiki gyvenimą mirusiems.” Ir Allah pasakė: “Nejaugi tu dar nepatikėjai?” Jis atsakė: “O taip, aš tikiu, bet noriu, kad įsitikintų (nusiramintų) mano širdis (ir protas).” (2:260)

Tas, kuriam priklauso atlikti piligriminę kelionę ar mokėtį zakat, jo tikėjimas įpareigoja jį tiksliai žinoti, ką jis turi daryti, ir tikėti visomis detalėmis. Tas, kuriam nepriklauso šios prievolės, privalo tikėti bendrais principais, o ne žinoti jų detales. Kai žmogus priima islamą, jo prašoma tikėti pagrindiniais principais. Bet kai ateina laikas maldai, jis privalo tikėti, kad tai jo prievolė ir kad jis privalo melstis. Trumpai tariant, žmonės nėra lygūs pagal elementus, kuriais jie turi tikėti.

Neabejotina, kad tas, kuris turi tvirtą nuoširdumą savo širdyje, nuvarantį šalin troškimus ir abejones, nedarys nuodėmių. Jei jis\ji nėra kenčiantis nuo troškimų ir abejonių, ar vieno iš jų, tai nedarys nuodėmių. Tačiau nuodėmės metu širdis yra valdoma nuodėmės ir praranda nuoširdumą bei gręsiančios bausmės prisiminimą. Todėl ir nusidedama. Štai kodėl – ir Allah žino geriausiai – hadise sakoma: „Kai kas nors sangulauja ar svetimauja, tai jis to nedaro iki tol, kol turi tikėjimą“ (sahih). Tai reiškia, kad kai jis sangulauja ar svetimauja, jo tikėjimas šio veiksmo draudimu pradingsta, nors tikėjimas pagrindais ir yra jo širdyje. Jis atgauna tikėjimą sangulavimo ir svetimavimo draudimu po to. Allah tokiais žodžiais apibūdina dievobaimingą žmogų: „Tie, kurie yra dievobaimingi, kada prisiartina šėtono šešėlis, prisimena - ir štai mato.“ (7:201)

Komentuodamas šią ają, Mudžahid, kaip praneša Layth, pasakė: „Aja kalba apie tuos žmones, kurie, kai jau būna pasiruošę daryti nuodėmę, prisimena Allah ir susilaiko nuo to. Žinokite, kad pyktis ir aistra yra dvi nuodėmių šaknys. Jei jis mato tinkamai, tai pasitrauks nuo nuodėmės.“ Tuo tarpu nuodėmingasis nepasitraukia. “O broliai jų (šėtonai)” Allah sako: „stiprina jų paklydimą ir po to dar nesiliauja“ (7:202). Tai šėtonas ir jo armija veda savo pasekėjus iš žmonių giliau ir giliau į klaidas ir neatsileidžia. Ibn Abbas sakė, kad ši aja reiškia, jog nei žmogus atsiraukia nuo blogio, nei jo šėtoniški bendražygiai atsipalaiduoja, stengdamiesi suklaidinti. Kai jie nesugeba pamatyti blogio, tai jų širdys netenka šviesos ir blogis stumia juos vis toliau ir toliau į tamsą.

Likęs tikėjimas nebegali jų sulaikyti. Jie praranda savo širdies šviesą, nustoja suprasti blogį, daugiau nebesigėdija ir nebebijo jo. Jie yra kaip tie, kurie nemato, nes jie užmerkė akis, nors jie nėra akli. Kai širdis padengta storu nuodėmių sluoksniu, ji nebegali matyti tiesos, nors ir nėra tokia akla kaip bedievio širdis. Pranašas saaw kalbėjo apie tai, kai pasakė: „Kai žmogus svetimauja, iš jo paimamas tikėjimas; kai jis gailisi – grąžinamas.“ (Abu Dawud).

Skirtumai, randami tarp Ahl as-Sunah dėl iman yra tik semantikos dalykas. Ir nereikėtų dėl jų jaudintis iki tol, kol viena grupė susiginčyja su kita ir suskaldo ummah. Taip pat neteisinga, kad kompromituoti teologai, tokie kaip Murdži'ah ir kiti, naudotų juos kaip gudrybę nuolaidžiauti nuodėmei ir sakytų, kad kadangi jie yra idealūs Tikintieji, Musulmonai ir Allah :swt draugai (awliya), jie neturi jaudintis dėl nuodėmių. Murdži'ah tikėjimas, kad, jei jie turi tikėjimą, tai nuodėmės jiems nekenkia, yra visiškai neteisingas.

Abu Hanifah radi Allah anhu suprato iman pagal žodinę reikšmę, o taip pat remdamasis įrodymais iš Korano ir Sunnos. Kiti imamai radi Allah anhum taip pat suprato iman pažodinę legalią (šari') reikšmę per Koraną ir Sunną, kuri, kartu su įsitikinimu (taSdiq), taip pat pamini kitas šio termino savybes. Tai tas pats, ką šarija daro su kitais terminais, tokiais kaip salah (malda) ir hadž (piligrimystė).

Vienas iš argumentų, dėl kurio Abu Hanifos radi Allah anhu pasekėjai yra žingsniu priekyje, yra tas, kad semantiškai iman reiškia taSdiq, 'tikėti arba liudyti'. Allah pacitavo žodžius, kuriuos Yusufo broliai sakė savo tėvu:, „ma anta bi mu'minin lana“, tai yra bi musaddiqin lana (“tu mumis nepatikėsi”). Kai kurie jų net teigia esant filologų sutarimą dėl šio dalyko. Toliau, ši žodžio reikšmė, “tikėjimas širdyje” (tasdiq bi al-qalb) yra žmogaus prievolė, kurią jis skolingas Allah. Jis turi tikėti, kad Pranašas saaw yra teisus visame, ką jis perdavė iš Allah. Tas, kuris taip daro yra mu'min (tikintysis) iki kol jam rūpi jis saaw ir Allah. Dėl iqrar (žodinio tvirtinimo), tai yra sąlyga, kad kiti elgtųsi su juo kaip su musulmonu šiame gyvenime. Vis dėlto tai tik viena nuomonė, kaip jau minėjome anksčiau. Iman priešingybė yra kufr, tai reiškia “meluoti” arba “neigti”. Kadangi tai yra aiškiai širdies veiksmas, tai iman, jo priešingybė, irgi yra širdies veiksmas. Aja: „Kurie atsižadėjo Allah, anksčiau tikėję Juo – išskyrus tuos, kurie priversti, o širdis jų rami tikėjime [i](iman)“[/i] (16:106) parodo, kad iman padėtis yra širdyje, o ne liežuvyje. Toliau, jei iman būtų qawl ir 'amal kombinacija, tai iman būtų visiškai prarastas, kai prarandama kuri nors viena dalis. Vėl gi, 'amal yra sujungiamas su iman daugeliu atvejų Korane, kaip dažnai besikartojančioje frazėje „kas įtikėjo (amanu) ir darė ('amalu) gerą. Tai dar vienas rodiklis, kad veiksmai ir iman yra skirtingi.

Prieštaravimai buvo iškelti prieš argumentus apie faktą, kad iman reiškia taSdiq. Pavyzdžiui, buvo pasakyta, kad taSdiq nėra iman sinonimas, nors kai kuriuose kontekstuose tai ir reiškia iman. Panašus prieštaravimas buvo iškeltas prieš tvirtinimą jog iman ir islam sinonimai. Vienas argumentas, kuris parodo, kad taSdiq nėra iman sinonimas, tai kai kas nors patvirtina, kad pranešančiojo tvirtinimas yra tiesa, sako šadaqa-hu, o ne amanahu ar amana bihi, nors mes ir galime pasakyti amana lahu (“jis patikėjo jo tvirtinimu”). Allah sako: „amana lahu Lut“ (Ir patikėjo juo Lūtas (Lotas) (29:26). Arba „fa ma amana li Musa illa dhurriyatun min qawmihi“ (Bet niekas nepatikėjo Moze (pažadu), išskyrus keletas jo Žmonių vaikų) (10:83); „yu'minu bi Allah wa yu'minu li al-mu'minin“ (jis (Pranašas) tiki Allah ir tiki Tikinčiaisiais) (9:61). Jis išskyrė iman li ir iman bi. Pirmasis naudojamas suteikiamai informacijai, antrasis informatoriui. Šio klausimo negalima užbaigti nepasakius, kad yra teisinga sakyti, ma anta bi musaddiqin lana – “tu nepatikėsi mumis”, nes prielinksnis li čia naudojamas sustiprinti dalyvį muSaddiq. Visi žino, kad kartais tai naudojama sustiprinti veiksmažodinį daiktavardį.

Trumpai tariant, mes niekada nesakom qad amantuhu ar saddaqtu lahu. Mes sakome amantu lahu ar aqrartu lahu “aš tikiu į arba liudiju jo tvirtinimus”. Suprasti tai kaip aqratu yra arčiau nei suprasti kaip saddaqtu, nors tarp jų yra labai aiškus skirtumas. Jei kas nors kalba apie ką nors matomo ar nematomo, gramatiškai taisyklinga yra sakyti sadaqta – “tu esi teisus” arba kadhabta – “tu esi neteisus”. Pavyzdžiui, kai kas pasako, kad dangus yra virš mūsų, mes galime sakyti “sadaqta”. Bet mes nenaudojame žodžio iman, išskyrus tais atvejais kai kalbama apie kažką, paslėptą nuo mūsų. Nėra blogybės jei sakysime saddaqnahu – “mes liudijame, kad jis yra teisus”, tam, kuris sako „saulė kyla“. Bet mes nesakysime amana lahu “mes tikime juo”, nes iman turi saugumo ir pasitikėjimo jausmą, kuris yra suvokiamas tik informacijos kontekste apie kažką nematomą. Pasitikėjimo klausimas kyla tik kalbant apie kažką paslėptą. Štai kodėl amana lahu niekada nevartojamas Korane ar kitoje literatūroje, išskyrus kai kalbama apie nematomą.

Iman nėra takdhib (paneigti) priešingybė, o taSdiq yra. Iman yra kufr priešingybė, kuris ne būtinai yra tik takdhib. Jei aš sakau „žinau, kad tu esi teisus (Sadiq), bet aš neseksiu tavimi; verčiau aš priešinsiuos tau ir nekęsiu tavęs“, aš būsiu padaręs didįjį kufr. Taigi, yra aišku, kad iman nėra tiesiog taSdiq ir kufr nėra tiesiog takdhib. Kufr kartais yra takdhib, bet kartais daugiau nei tai, kai susideda iš prieštaravimo ir priešiškumo. Kita vertus, iman nėra tik taSdiq; tai kiek daugiau, nes susideda iš pritarimo (muwafaqah), meilės (muwalat) ir paklusimo (inqiyad). TaSdiq neperteikia visos iman reikšmės ir islam (paklusnumas) yra tik dalis iman.

Jei vis gi taSdiq yra laikomas sinonimu, jis turi būti suprantamas platesne prasme apimančia ir veiksmą. Dėl šios platesnės prasmės galima remtis Pranašo saaw hadisu: „Akys sangulauja ir jų sangulavimas yra žvilgsnis; ausys sangulauja ir jų sangulavimas yra klausymas... ir privačios dalys patvirtina (yuSaddiqu) tai arba paneigia (yuhadhdhibu) tai. (Al-Bukhari, Muslim, Abu Dawud, Ahmad). Al-Hasan Al-Basri radi Allah anhu pasakė: “Iman nėra nei formalus atitikimas nei tušti lūkesčiai; iman įsitvirtina širdyje ir patvirtinamas veiksmais.
Jei tai taSdiq, tai tuomet tai tam tikra taSdiq rūšis, kaip kad malda, kaip jau kalbėjome anksčiau. Tai ne formuluotės pasikeitimas. Allah neįsakė mums turėti tikėjimo bendrai, o turėti tam tikrą tikėjimo rūšį. Jis aiškiai apibūdino savybes ir Jis jas paaiškino. Taigi, taSdiq, kuris yra iman, mažų mažiausiai yra bendro taSdiq tipas, kuris negali būti taikomas kiekviename bendrame ar konkrečiame paminėjime be kažkoių pakeitimų jo išdėstyme. Iman Korano ir Sunnos žodžiais gali būti sudarytas tiek iš bendrumų, tiek iš konkretumų. Toks atvejis yra su insan (žmogumi), kuris taikomas racionaliam gyvūnui. Arba taip gali būti kalbama apie visišką taSdiq, kuris yra širdyje, kuris reikalauja to, kas seka iš širdies veiksmų ir kūno.Tai yra būtini visiško tikėjimo veiksmai. Diskusija dėl būtinų veiksmų yra įrodymas, kad priverstinės sąlygos neegzistuoja.

Mes sakome, kad tie būtinieji veiksmai kartais savaime apima žodį, o kartais ne. Arba gali būti, kad žodis yra paliktas su savo kalbine reikšme ir kad šari'ah prideda prie to sprendimą. Arba Koranas ir Suna naudoja žodį metaforiškai, tada žodis turi literatūrinę reikšmę šarijoj ir metaforinę kalbinę reikšmę. Arba, galiausiai, gali būti, kad šarija pakeitė jo reikšmę. Tai yra pasiūlymai tų, kurie seka šia nuomone.

Taip pat pažymima, kad Pranašo saaw žodžiai visiškai paremia šį požiūrį. Jis visiškai aiškiai pasakė, kad tikrai nėra mu'min tas, kuris teigia tikintis Pranašu saaw , bet nepaliudija to žodžiu, nors gali tai padaryti, nei meldžiasi, nei pasninkauja, nei myli Allah ir jo Pranašą saaw , nei bijo Jo :swt ir priešingai nekenčia Pranašo ir kovoja prieš jį. Taip pat jis išaiškino, kad mūsų laimė ir padėtis Kitame Gyvenime priklauso nuo tikėjimo tvirtinimo pareiškimo ir mūsų nuoširdumo tikint Allah Vienumu ir pagal tai elgiantis. Pavyzdžiui, jis pasakė, „Iman turi daugiau nei 70 dalių ir aukščiausia yra liudijimas, kad nėra jokio kito dievo išskyrus Allah, o žemiausias yra patraukti kliūtį nuo kelio (kitų hadisų pradžia skiriasi: Iman turi daugiau nei 60 dalių; Iman turi daugiau nei 60 ar 70 dalių (pastarojo hadiso perdavėjas nebuvo tikras ar Pranašas pasakė daugiau nei 60 ar daugiau nei 70). Kuklumas yra iman dalis.” (hadiso pabaiga). ”Geriausias mu'min yra tas, kurio yra geriausias charakteris.” (At-Tirmidhi, Abu Dawud, Ahmad) “Aprangos paprastumas yra iman dalis.” (Iban Majah, Abu Dawud).

Pagrindiniai punktai:

1. Iman yra arba (1) širdies, liežuvio ir kūno funkcija, kaip tiki Vyresnieji, trys imamai ir kiti; arba (2) tai širdies ir liežuvio funkcija, bet ne kūno, kaip tiki Abu Hanifah, anot Tahawi, ir kiti juo sekantys mokslininkai.

2. Tai, ko Allah reikalauja iš mūsų, yraqawl (tikėjimo tvirtinimas) ir 'amal (veiksams). Qawl apima tvirtinimą žodžiu (iqrar) ir pripažinimą širdyje (taSdiq).

3. Pranašas saaw nepasakė jog tas, kuris tiesiog ištars kalimah balsu bus apsaugotas nuo Ugnies, nes tai prieštarauja nusistovėjusiems islamo mokymams. Svarbus yra veiksmas, kurio vertė priklauso nuo vidinės širdies būsenos kilnumo, kuris ir sukuria veiksmą.

4. Žmogus turi tikėti, kad Pranašas saaw yra teisus visame, ką jis perdavė iš Allah. Tas, kuris taip daro yra mu'min (tikintysis). Dėl iqrar (žodinio tvirtinimo), tai sąlyga, kad kiti elgtųsi su juo kaip su musulmonu šiame gyvenime.

5. Iman priešingybė yra kufr, tai reiškia “meluoti” arba “neigti”. Kadangi tai yra aiškiai širdies veiksmas, tai iman, jo priešingybė, irgi yra širdies veiksmas.

6. Mūsų laimė ir padėtis Kitame Gyvenime priklauso nuo tikėjimo tvirtinimo pareiškimo ir mūsų nuoširdumo tikint Allah Vienumu ir pagal tai elgiantis.

(bus tęsinys inshAllah )

Vertė Aušra


Share on FacebookShare on TwitterShare on Google+
Į viršų
   
Atsakyti cituojant  

Re: Tikėjimas (iman) ir islamas (71)
StandartinėParašytas: 03 Sau 2014, 23:26 
Patikima sesė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo:18 Spa 2010, 12:09
Pranešimai:6580
(Tęsinys)

Jei iman susideda iš daugybės dalių, kurių kiekviena vadinama iman, tuomet galima teigti, kad salah yra iman, ir zakat yra iman, ir hadž yra iman, ir kliūties pašalinimas nuo kelio yra iman. Kai kurios iš tų dalių yra fundamentalios, pavyzdžiui šahada, ir jos praradimas reikštų iman praradimą. Kitos yra ribinės, tarpinės, pavyzdžiui, kliūties pašalinimas nuo kelio, jų praradimas nereiškia, kad prarandamas ir iman. O tarp jų yra daug dalių, kai kurios jų artimesnės šahadai, kai kurios- artimesnės kliūties šalinimui. Ir visos iman dalys yra iman, lygai kaip visos kufr dalys yra kufr.

Pranašas, saaw, yra pasakęs: "Kuris iš jūsų mato blogį, lai pašalina jį savo ranka; jei jis negali, tuomet lai naudoja savo liežuvį (kovojant) prieš jį; jei jis negali, tuomet lai jis neapkenčia to savo širdimi. Ir pastarasis yra žemiausias iman lygmuo." (Muslim) Taip pat yra žinomos skirtingos šio hadiso pabaigos, viena iš jų skamba taip: "o toliau jau nėra nei dalelytės iman" (ši pabaiga užrašyta Muslim, Ahmad, at Tabarani ir kt rinkiniuose) Taip pat yra kitas hadisas "Tas, kuris myli vardan Allah, neapkenčia vardan Allah, išleidžia vardan Allah ir susilaiko vardan Allah, turi tobulą iman". Tai Tirmidi hadisas, kuris reiškia, kad meilė ir neapykanta yra tie širdies fundamentai, kurie nulemia veiksmus, o turto leidimas ir sulaikymas parodo, kiek tobuli yra šie pamatai. Jei žvelgsime, kad pinigai yra priešingybė dvasiai, o kūnas yra viduryje šių dimensijų, tuomet bus aišku, kad tas, kuris aukoja tiek dvasinius, tiek finansinius dalykus Allah- užpildo visą erdvę paklusnumu Viešpačiui. Jam svetima bet kokia širk forma, psikliovimas bet kuo kitu, nei Allah- tai yra tobuliausia iš iman. Šie ir kiti panašūs hadisai patirtina, kad iman tvirtumas gali skirtis priklausomai nuo tikinčiojo veiksmų.

(...)

Abū al Mu'in al Nasafi ir kiti kritikavo hadisą, kad iman sudaro 'šešiasdešimt ar septyniasdešimt atšakų'. Jie kritikavo, kad perdavėjas nebuvo tikras dėl skaičiaus, o tai reiškia, kad hadisas praranda savo patikimumą. Be to, pasak jų hadisas prieštarauja Koranui. Ši kritika nepagrįsta. Bukhari rinkinyje yra autentiškas hadisas, kuriame be jokios abejonės teigiama, kad iman turi šešiasdešimt atšakų. O kad tai prieštarauja Koranui- netiesa. Priešingai, Koranas tik patvirtina tai.

Taip pat pažymima, kad qawl yra dviejų tipų: širdies, tai reiškia tikėjimą ( i'tiqad) ir lūpų, tai reiškia žodžiu ištariama islamo paliudijimą. Panašiai ir amal (veiksmas) yra dviejų tipų: širdies (nuoširdumas ir intencija) bei kūno veiksmai. Kai visi šie keturi aspektai išnyksta, nebelieka ir iman. O kai tikėjimas palieka širdį, visi kiti aspektai nebeteikia naudos žmogui. Tikėjimas yra jų tikrumo ir nuoširdumo ženklas. Ir atvirkščiai, jei yra tikėjimas, bet nebelieka likusių trijų- tai yra atvejis, dėl kurio traktavimo nesutariama (ar žmogus laikomas musulmonu, ar jau nebe).

Nėra jokios abejonės, kad jei kūnu nedemonstruojame nuolankumo, vadinasi ir širdis nėra pakankamai nuolanki, nes jei širdis pilnai atsiduoda, tuomet ir kūnas paklūsta; o jei širdis nėra nuolanki, tuomet nepasirekš (išoriškai) ir tikėjimas. Pranašas saaw pasakė: "yra kūno dalis, kuriai esant sveikai, ir kūnas lieka sveiku, o jai negaluojant, pradeda negaluoti ir kitos dalys. Žinokite! Tai- širdis." (dalis hadiso iš Bukhari ir Muslim) Tai reiškia, kad jei tikinčiojo širdis yra gera, jo veiksmai taip pat geri. Negali būti priešingai. Tačiau, teiginys, kad jei dalis iman prarandama, tuomet netenkama ir viso iman yra teisingas tik tuomet, jei turima omeny, kad kažkurios dalies praradimas daro neigiamą įtaką visam iman, bet ne kuomet manoma, kad dalies praradimas panaikina visą iman; dalies iman praradimas daro tikėjimą nepilnu.

Kad tikėjimas didėja ir mažėja įrodo ir sekančios ayos: "(...) ir kada jie girdi sakomus Jo atskleidimus, pajunta tikėjimo sustiprėjimą ir (pilnai) pasitiki savo Viešpačiu." (8:2) "O tiems, kurie ėjo tiesos keliu, Allah sustiprins jų prisirišimą prie Jo (...)" (19:76) "(..) ir pastiprintų tikėjimą tų, kurie įtikėjo (...)" (74:31)

(...)

Apie Hadisą, kuriame Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam, paklaustas, ar iman didėja ir mažėja neva atsako: "Ne, iman yra tobulai įsitvirtinęs širdyje. Bet koks priedelis prie jo ar atsidalijimas nuo jo yra netikėjimas (kufr)" Ibn Kathyr pasakė, kad jis silpnas, kadangi nėra žinoma visa perdavėjų grandinė, o tų perdavėjų, kurie yra žinomi tarpe būta nepatikimų.

Pranašas saaw yra pasakęs, kad moterys turi trūkumų išmintyje ('aql) ir religijoje (dyn). Kitame perdavime Jis pasakė: "Nei vienas iš jūsų nebus pilno tikėjimo, kol aš netapsiu artimesnis jam, nei jo sūnus, tėvas ir visa žmonija." Turima omeny, kad nei vieno tikinčiojo iman nebus pilnas, kol jis nemylės Pranašo saaw labiau, nei bet ko kito. Yra daugybė hadisų, įrodančių, kad iman nėra pastovus, kaip ir tas, kur sakoma, kad tikintysis bus ištrauktas iš Pragaro jei turės širdyje bent dalelę tikėjimo. Visų šių įrodymų akivaizdoje, kaip galima teigti, kad visų žemės gyventojų tikėjimas yra vienodas, o jų skirtumai neliečia tikėjimo skirtumų?

Daug kompanionų kalbėjo tą patį. Abū Darda pasakė: "Išmintingas žmogus saugo savo tikėjimą nuo dalykų, kurie jį silpnina. Tik itin supratingas žmogus gali pajausti, kada no iman stiprėja, o kada silpnėja." Uman Ibn Al Khattab savo draugams sakydavo: "Nagi, sustiprinkime savo tikėjimą" ir tuomet drauge su jais prisimindavo Allah. Ibn Masūd maldose sakydavo: "O Allah, sustiprink mano tikėjimą, įsitikinimų tvirtumą ir supratimą". (...)

Amal (veiksmas) dažnai būdavo minimas kartu su iman- tai rodo, kad veiksmas nera atskirtas nuo tikėjimo. Kartais iman būdavo minimas atskirai, o kartais su kokiu religiniu veiksmu, ar susiejant su islamu. Pirmuoju atveju tai reiškia, kad iman automatiškai savyje apjungia ir veiksmą. (...)

Antruoju atveju, kai iman minimas atskirai nuo veiksmų, tuomet iman nėra tapatus veiksmui, nors jie ir remiasi tuo pačiu. Šis iman ir veiksmo atsiskyrimas yra kelių lygmenų. Stipriausias iš jų yra, kai du dalykai nėra tas pats, ir nei vienas nėra kito dalis, jie neturi nieko bendro ir vienas neturi omeny kito. Kaip pavyzdys tokio netapatumo yra ayos iš Korano: "(...) Kuris sukūrė dangų ir žemę, ir įkūrė tamsą su šviesa (...)" (6:1) Taigi šios priešpriešos reiškia netapatumą. Kitas skirtingumo lygmuo yra kuomet du skirtingi dalykai nurodo vienas į kitą: " Ir tiesos nedangstykite melu, ir neslėpkite tiesos, kai jūs žinote (kas tai yra)" (2:42) "Tad pakluskite Allah ir pakluskite Jo Pranašui (...)" (5:92) Trečiasis lygmuo reiškia prijungimą vieno prie kito: "Kiekvienas, kas yra priešas Allah ir Jo angelams, ir Jo pasiuntiniams, ir Gabrieliui, ir Mykaeliui, tada, be abejo, Allah - priešas tiems, kurie atmeta tikėjimą." (2:98) "Prisilaikykite tvirtai Maldų, ypatingai (gerbkite) Vidurinę Maldą (...)" (2:238)

Pastarasis lygmuo interpretuojamas skirtingai. Pirmoji yra ta, kad antrasis elementas įeina į pirmąjį ir dėl to minimas dukart. Kitos dvi nuomonės teigia, kad antrasis nėra pirmojo dalis tuo konkrečiu atveju, nors bendrai ir reiškia tą patį, kuomet pirmasis minimas be antrojo. Žmonės panašiai kalbėjo apie fuqara wa masakin (skurdžiai ir varguoliai) bei panašias frazes. Akivaizdu, kad jų reikšmė skirsis, kai jie minimi drauge.

Ketvirtasis skirtingumo lygmuo, yra tuomet, kai reiškinį apjungia dvi charakteristikos: "Atleidžiančio nuodėmes ir priimančio atgailą (...)" (40:3) Poeto žodžiai: "Jis suprato jos žodžius esant klaidingus ir neteisingus".

Remiantis šia analize mes pažvelgsime į žodį iman sunnoje ir Korane. Kuomet iman minimas vienumoje, tuomet jis reiškia birr (teisuoliškumas), taqwa (dievobaimingumas), din (religija), arba, tiksliau- din al islam (islamo religija). Žmonės klausė "kas yra iman?" ir jiems atsakyti buvo apreikšta ši aya (2:177): "Dorybė (birr) nėra tame, kad jūs kreipiate savo veidus į Rytus ar į Vakarus, bet tikrai doras yra tas, kuris tiki Allah ir Paskutine diena, ir angelais, ir Knyga, ir pranašais, ir aukoja savo turtą savo giminaičiams ir našlaičiams iš meilės Jam, ir vargšams, ir keliaujantiems, ir tiems, kurie prašo išmaldos, ir belaisvių išpirkimui ; ir kas tvirtai prisilaiko Maldų, ir duodą Zakatą; ir kas tęsi duotus pažadus, ir yra tvirtas bei kantrus skausme (ar kančio­je) ir nelaimėse, ir ištvermingas per visus panikos laikotarpius. Tokie yra žmonės dorybingi, dievobaimingi."

Kartą pas Pranašą saaw atėjo žmogus ir paklausė, kas yra iman, jam buvo atsakyta: "Jei jautiesi laimingu, darydamas gerą ir jautiesi nelaimingu, darydamas blogą, tuomet esi tikintysis." Tuomet žmogus dar paklausė: "O pranaše, o kas yra nuodėmė?" Jam buvo atsakyta: "Jei nerimauji dėl kažko- palik tai" (Hakim, kuris teigė, kad hadisas autentiškas, Ad-Dahabi tam pritarė)

Kitame autentiškame perdavime Pranašas saaw tarė: "Aš įsakau jums netikėti niekuo kitu tik Allah. Ar žinote, ką reiškia tikėjimas Allah? Tai liudijimas, kad nėro jokio kito dievo, išskyrus Allah, neturinčio partnerių, tai meldimasis ir zakat mokėjimas" (Bukhari) Žinoma, saaw neturėjo omeny, kad vien šie veiksmai yra tikėjimas be širdies būsenos, tiesiog kituose perdavimuose jau buvo akcentuota tikėjimo širdimi svarba, dėl to šiame perdavime tikėjimas turi būti suprantamas, kaip veiksmai apjungti su širdim.

Ar gali būti geresnis įrodymas, nei šis, kad veismai yra tikėjimo dalis? Šie veiksmai buvo paminėti neužsimenant apie įsitikinimą širdyje, nes jau ir taip gerai žinoma, kad veiksmai be jautimo širdimi yra nereikšmingi.

Pasak Pranašo saaw , religija yra islam, iman ir ihsan, pagal tai, tikintieji yra grupuojami į tris: muslim, mu'min ir muhsin. Iman apjungia viską, kas sudaro islam, o ihsan apjungia viską, kas sudaro iman, bet tai nereiškia, kad ihsan gali būti be iman. (...)

Iš šių trijų- islam, iman ir ihsan- visapusiškiausias yra ihsan, tačiau jį išpildžiusiųjų yra mažiausia. Antrasis eilėje yra iman, o trečiasis- islam. Skirtumas tarp šių trijų elementų yra tolygus skirtumui tarp risala (žinios skleidimas) ir nubuwwat (pranašavimas). Rasūl (žinios perdavėjas) apima Nabi (pranašą), tačiau pirmųjų skaičiumi yra mažiau, nei antrųjų.

Ką reiškia islam? Yra keletas nuomonių. Vieni sako, kad tai yra kalimah išpažinimas, kiti tai apibrėžia Pranašo sal Allahu aleyhi wa salam žodžiais: islam, tai išoriniai nuolankumo veiksmai, o iman yra tikėjimas į penkis islamo stulpus. Tretieji sako, kad islam yra iman sinonimas, primindami hadisą: "islamas, tai liudyti, kad nėra jokio dievo išskyrus, Allah, melstis (...)" Jie supranta islam, kaip religijos pagrindus, bet diskusija nėra apie tai. Pirma jie teigia, kad ihsan yra įsitvirtinimas širdimi (tasdiq), o po to jie prilygina iman ir islam, kas reikštų, kas ir islam yra įsitvirtinimas širdimi. Tokia nuomonė nėra patvirtinta. Pranašas saaw meldėsi: "O Allah, tau ar nuolankiai paklūstu (aslamtu, nuo žodžio islam), Tavim aš pasitikiu (amantu, nuo žodžio iman)." Taigi, islam yra išoriniai veiksmai, o iman yra vidinis tikėjimas islamo stulpais.

Tačiau, jei iman minimas be islam, turėkite omeny, kad jis apjungia islam; o jei islam minimas be iman, tuomet turima omeny, kad muslim yra mu'min. Tame nėra nuomonių skirtumų. (...)

Apibendrinant: kai islam ir iman yra minimi kartu, jų reikšmė skirtinga, nei kada jie minimi atskirai. Nei vienas negali turėti islam be iman ar iman be islam. Tikinčiajam reikia islam, kad įrodyti savo iman ir jam reikia iman, kad įteisinti savo islam.

Vertė Rimantė

(bus daugiau inshAllah )

_________________
Kviečiame jungtis prie per skype @};-


Į viršų
   
Atsakyti cituojant  

Re: Tikėjimas (iman) ir islamas (71)
StandartinėParašytas: 02 Vas 2014, 09:41 
Moderator
Vartotojo avataras

Užsiregistravo:12 Lap 2010, 19:00
Pranešimai:4456
Miestas: Newcastle upon tyne
Asalam aleikum,

(tęsinys)

Korane ir sunoje, taip pat ir kalboje yra daugybė pavyzdžių, kurie parodo, kad kai dalykai yra sujungti reiškia vieną ir kai naudojami atskirai reiškia visai kitą dalyką. Pvz. paimkime žodžius kufr ir nifaq. Kai kufr naudojamas atskirai ir kontekstas yra pvz. apie pomirtinę bausmę, munafiq (veidmainiai) yra sugretinami su kafir (netikinčiaisiais). Korane sakoma: „Tuščias (nieko vertas) elgesys yra to, kuris nusisuko nuo tikėjimo (yakfur bi al-iman), o būsimame gyvenime jis rasis tarp patyrusių nužeminimą.“ (5:6). Galima cituoti dar daugelį eilučių. Ką mes norime pasakyti, kad kai minime juos kartu, kafir yra tas, kuris atvirai deklaruoja savo kufr (tikėjimo neturėjimą) ir munafiq (veidmainis), tas, kuris tvirtina tikėjimą žodžiu, bet neigia širdyje. <...>

Skirtumas tarp islam ir iman yra patvirtinamas ajatu: „Tarė beduinai: „Mes patikėjome (amanna)“! Sakyk: „Jūs nepatikėjote (lam tu'minu).“ Tad sakykite: „Mes paklusome (tapome musulmonais) (aslamna).“ Negi jūsų širdys dar nepatikėjo...“ (49:14). Kai kurie žmonės pastebėjo, kad žodžiai „mes paklusome (aslamna)“ paprasčiausiai reiškia, kad jie pakluso išoriškai nors iš tiesų jie buvo veidmainiai (munafiq). Tai viena interpretacija. Kita interpretacija, kuri yra plačiai priimtina ir stipresnė, kad jie nėra veidmainiai, nors visiškas tikėjimas jiems buvo paneigtas, taip pat kaip yra paneigiamas žudikui, sangulautojui, plėšikui ar išdavikui. Ajato kontekstas paremia šią interpretaciją. Nuo suros pradžios iki pat šios eilutės diskusija sufokusuota į blogus poelgius ir pasekmes, kurias patirs kai kurie iš tų, kurie taip elgėsi. Veidmainiai niekur nebuvo paminėti. Vėl iškart po diskusijos žodžių Allah pasakė: „O jeigu jūs paklusite Allah ir Jo Pasiuntiniui, Jis nė per plauką nesumažins jūsų darbų. Iš tiesų Allah – Atleidžiantis, Maloningas!“ (49:14) Akivaizdu, kad jei jie būtų veidmainiai, jų darbai neatneštų jiems naudos. Toliau Jis dar pasakė: „Tikintieji (mu'minun) - tiktai tie, kurie patikėjo Allah ir jo Pasiuntiniu, paskui nepatyrė abejonių...“ (49:15). Tai yra, tikri ir nepriekaištingi tikintieji turi šias savybes, bet ne dykumų arabai, kurių tikėjimas nėra nepriekaištingas.

Dar vienas argumentas yra, kad Allah leido jiems tvirtinti: „Mes paklusome (aslamna).“ Jei jie būtų veidmainiai, Jis :swt nebūtų to leidęs; priešingai, Jis būtų to neleidęs. Neabejotinai, Jis būtų paneigęs epitetą musulmonas, kaip Jis paneigė apitetą mu'min. Jis tik paparašė jų nesudaryti įspūdžio Pranašui (salallahu aleihi wasalam), kad jie priėma islamą tik, kad padarytų jam paslaugą. Tai dar vienas jų islamo pripažinimas, nes jei jų islamas nebūtų tikras, jiems būtų pasakyta, kad jie nėra musulmonai, o apgavikai, taip kaip veidmainiams buvo pasakyta, kad jie nėra nuoširdūs savo liudijime, kai jie paliudijo, kad Muhammed (salAllahu aleihi wa salam) yra Allah Pranašas (63:1). Ir Allah žino geriausiai.

Ši diskusija, tikiuosi, visiškai sugriaus požiūrį, kad iman ir islam yra sinonimai, kaip atmeta prieštaravimą, kad jei islamas nurodytų išorinius veiksmus, būtų įmanoma priimti tik tai ir nieko daugiau, net nuoširdaus žmogaus iman. Tai akivaizdi netiesa. Mes pacitavome du liudijimus (šahadatan) ir daug kitų dalykų ir įtvirtinome faktą, kad tai, ką jie reiškia paminėti atskirai skiriasi nuo to, ką jie reiškia, kai minimi kartu. Pažiūrėkite pvz., pirmiausia šahada. Pranašas (salAllahu aleihi wa salam) pasakė: „Man buvo įsakyta kovoti su žmonėmis iki kol jie nepasakys: Nėra jokios dievybės išskyrus Allah.“ Akivaizdu, kad jei jie pasakys „Nėra jokios kitos dievybės išskyrus Allah“ ir paneigs Pranašo Muhammed (salAllahu aleihi wa salam) pranašavimą, jie neišsigelbės nuo karo; jie turės pasakyti „Nėra jokios kitos dievybės išskyrus Allah“ deramu būdu, kuris yra - jie turės paliudyti Muhammedo (salAllahu aleihi wa salam) pranašavimą kartu su Allah Vienumu. Panašiai jie nebus liudyjantys Muhammedo (salAllahu aleihi wa salam) pranašavimo, kol jie nepaliudys, kad viskas, ką jis perdavė, yra tiesa. Tai reikš paliudyti Allah Vienumą. Kita vertus, jei liudijimas, kad Allah yra Vienintelis sujungiamas su liudijimu, kad Muhammed yra Jo Pranašas, pirmasis liudijimas bus Allah Vienumo liudijimas, o antrasis – Muhammed pranašavimo. Panašiai kai islam ir iman yra paminimi kartu, jie reiškia skirtingus dalykus. Pavyzdys yra eilutė: „Iš tiesų musulmonai ir musulmonės, tikintys ir tikinčios...“ (33:35). Ir Pranašo (salAllahu aleihi wa salam) žodžiai: ''O Allah, Tau aš paklusau ir Tavim aš patikėjau.'' Vieno reikšmė skiriasi nuo kito. Ir Pranašo (salAllahu aleihi wa salam) žodžiai: ''Islam yra matomas ir iman yra (paslėptas) širdyje.'' Jei tik vienas yra paminimas, jis turi ir kito reikšmę kaip pvz. faqir (nepasiturintis) ir miskyn (vargšas) ir kiti terminai. Kai faqir ir miskyn naudojami kartu, jie nurodo skirtingus dalykus; kai naudojami atskirai, jie reiškia tą patį. Ar kas nors sako apie Allah žodžius: „Išpirka už šios priesaikos nesilaikymą pamaitinti dešimt vargšų...“ (5:89) , kad gali duoti tam, kuris turi mažai, nei tam kuris neturi nieko, arba atvirkščiai? Panašiai ir šiuo atveju ajate: „Jei jūs duodate labdarą atvirai, visiems matant - tai gerai; bet jei duodate labdarą vargšams niekam nematant...“ (2:271).

Tai taip pat atmeta machinacijas tų, kurie klausia koks nutarimas yra šiame pasaulyje ir Kitame apie tą, kuris tiki, bet nepaklūsta arba paklūsta, bet netiki. Jei kas nors gali patvirtinti nutarimą apie vieną iš jų, tai netinka kitam, yra aišku, kad jo tvirtinimas yra netinkamas ir neteisingas.
Gali atsakyti tokiam žmogui, kad tu prilygini musulmoną mu'min vyrui ir moteriai (33:35). Allah padarė juos dviem skirtingais dalykais. Žmogui, kuris paliudijo savo draugo iman, Pranašas (salAllahu aleihi wa salam) pasakė: „Tau geriau sakyti, kad jis yra musulmonas.“ Ir jis pakartojo tai tris kartus. Tai reiškia, kad jis patvirtino žmogaus islam, bet susilaikė nuo iman tvirtinimo. Paprasta, kad tas, kuris sutapatina šiuos du dalykus prieštarauja Koranui ir Sunai. Kai mes nesutariame dėl kokio nors dalyko, mūsų praeiga yra atsisukti į Allah ir Pranašą (salAllahu aleihi wa salam). Kai kurie tekstai gali pasirodyti prieštaringi, bet iš tiesų jie nėra tokie; jie gali būti lengvai suderinami, su Allah malone.

Tie, kurie laiko islam ir iman sinonimais, argumentuoja iš ajato: „Ir išvedėm Mes iš tenai tuos, kurie buvo tikintys (mu'minun). Mes radome ten tik vienus atsidavusių namus“ (51:35-36). Ši išvada nėra teisinga, nes žmonės, kurie buvo išvesti buvo musulmonai ir mu'min ir jei šie epitetai paminimi kartu, tai dar nereiškia, kad jie yra sinonimai.

Prieštaravimas, kurį minėjome nebuvo palaikomas Abu Hanifos, nors buvo palaikomas jo mokinių. Jis pats niekada to nepatvirtino. At-Tahawi perdavė, kad Hammad Ibn Zayd pasakojo Abu Hanifai hadisą, kuriame sakoma, kad Pranašo (salAllahu aleihi wa salam) buvo paklausta, kuris islamas buvo geresnis (iki pabaigos) ir jis pridėjo: „Negi tu nematai, kad Pranašo buvo paklausta, kuris islamas buvo geresnis ir jis atsakė iman vietoje islam, ir tuomet paminejo [i]hidžrą (emigraciją vardan Allah), ir džihad, kaip iman dalį?''[/i] Abu Hanifa tai išgirdęs tylėjo, bet vienas iš jo mokinių privertė jį atsakyti. Jis pasakė: „Ir ką gi aš turėčiau pasakyti? Negi tu nematai, kad Hammad cituoja Pranašą (salAllahu aleihi wa salam)?“

Vienas iš šių nuomonių skirtumų vaisių yra klausimas dėl posakio: „Aš esu Tikintysis, Diveui panorėjus.“ Apie šitą posakį yra trys nuomonės – dvi ekstremalios ir viena per vidurį. Vieni sako, kad privalome pasakyti žodžius „Dievui panorėjus (in sha Allah).“ Kiti sako, kad yra draudžiama taip sakyti. Kiti sako, kad tai yra leidžiama tam tikrais atvejais ir draudžiama kitais. Ir tai stipriausia iš nuomonių.

Tie, kurie sako, kad privalome sakyti „Dievui panorėjus,“ turi dvi pozicijas. Pirma, tikėjimas yra tai, kokioje busenoje žmogus miršta. Žmogus yra tikintysis arba netikintysis prieš Allah pagal jo būseną mirties akimirką. Dėl Allah Žinojimo iš anksto, Jis žino kokioje būsenoje žmogus numirs. Ir kas vyksta iki tol neturi jokios svarbos. Taigi, jie sako, kad tikėjimas, po kurio seka bedievybė, faktiškai nėra tikėjimas visai. Tai tarsi malda, kuri anuluojama jai dar nė nepasibaugus arba pasninkas žmogaus, kuris jį nutraukia dar prieš saulėlydį. Kalabiyyah ir kiti seka šiuo argumentu. Pagal juos Allah visuomet mylėjo tuos tikinčiuosius, apie kuriuos žinojo, kad jie mirs kaip tikintieji. Pvz., kompanjonai visuomet buvo mylimi Allah dar prieš jų atsivertimą į islamą. Iblis ir visi tie, kurie atsimetė (apostazavosi) visuomet buvo nekenčiami Allah, net ir prieš jų bedievystę. Tai nėra Vyresniųjų tvirtinimas. Tie iš jų, kurie sakė, kad privalome sakyti „Dievui panorėjus“ nenaudojo tokių argumentų; tai akivaizdžiai neteisinga. Allah sako: „Sakyk ( O Muhammad): "Jeigu jūs mylite Allah, tada sekite paskui mane." Ir (tada) pamils jus Allah.“ (3:31) Čia Jis :swt teigia, kad Jis mylės juos, jei šie seks Pranašu (salAllahu aleihi wa salam. Taigi, sekimas Pranašu (salAllahu aleihi wa salam) yra sąlyga Jo :swt meilei. O sąlygos rezultatas turi ateiti po sąlygos. Tai yra kitas įrodymas.

Grupė žmonių nuėjo į ekstremalumus dėl šio dalyko. Jie pradėjo sakyti „Dievui panorėjus“ prieš darydami gerus darbus. Jie sakytų „Aš pasimeldžiau, Dievui panorėjus“ ir t.t. Reiškia tai buvo priimta. Kai kurie iš jų net pradėjo tai sakyti viskam. Vienas sako: „Tai straipsnis apie apsirengimą, Dievui panorėjus,“ „Tai virvė, Dievui panorėjus.“ Jei pasakysi jiems „Nėra jokių abejonių (kad tai virvė),“ jie pasakys „Taip, tai tiesa. Bet jei Allah panorės tai pakeisti, Jis tai pakeis.“

Jų antroji pozicija yra kad absoliutus tikėjimas reikalauja, kad tarnas darytų viską ką Allah liepia ir vengti visko, ką Allah draudžia. Jei žmogus sako „Aš esu Tikintysis“ tai tuo pačiu jis paliudyja apie save, kad jis yra vienas iš pačių pamaldžiausių žmonių, kuris daro viską, kas jam liepiama ir vengia visko, kas draudžiama. Jis sako, kad jis yra iš atsidavusių tarnų, kurie yra arti Allah. Tai yra savęs sušventinimas, jei toks liudyjimas yra tiesa. Bet jis taip pat turi paliudyti, kad jis bus Rojuje, jei jis mirs tokioje būsenoje.

Tokia buvo daugumos Vyresniųjų pozicija, kurie pridėdavo žodžius „Dievui panorėjus,“ kai tvirtindavo, kad jie yra tikintieji. Jie taip pat leido to nesakyti skirtingose situacijose, kaip papasakosime veliau, Dievui panorėjus. Jie taip pat buvo už leidimą sakyti „Dievui panorėjus“ apie kažką apie ką nėra jokių abejonių, remdamiesi ajatu: „Jūs būtinai įeisite į uždraustąją mečetę, jeigu panorės Allah, saugūs.“ (48:27). Panašiai kai Pranašas (salAllahu aleihi wa salam) sustojo priešais kapines, jis pasakė: „Mes, Dievui panorėjus, prisijungsime prie jūsų.“ Jis taip pat pasakė: „Aš tikiuosi būti labiausiai bijantis Allah iš jūsų visų.“ Taip pat yra ir kitų pavyzdžių.

1. Korane ir sunoje, o taip pat ir kalboje yra daugybė pavyzdžių, kurie parodo, kad kai dalykai yra sujungti reiškia vieną ir kai naudojami atskirai reiškia visai kitą dalyką.

2. Islam ir Iman ne sinonimai. Pranašo žodžiai: O Allah, Tau aš paklusau ir Tavim aš patikėjau. Vieno reikšmė skiriasi nuo kito. Ir Pranašo žodžiai: Islam yra matomas ir iman yra (paslėptas) širdyje.

3. Vienas iš šių nuomonių skirtumų vaisių yra klausimas dėl posakio: „Aš esu Tikintysis, Diveui panorėjus“


Į viršų
   
Atsakyti cituojant  

Re: Tikėjimas (iman) ir islamas (71)
StandartinėParašytas: 02 Vas 2014, 09:53 
Moderator
Vartotojo avataras

Užsiregistravo:12 Lap 2010, 19:00
Pranešimai:4456
Miestas: Newcastle upon tyne
Tie, kurie mano, jog iman yra visuma, draudžia tokį teiginį. Jie sako: "Aš žinau, kad esu tikintysis, lygiai taip pat, kaip žinau, jog esu ištaręs islamo paliudijimą. Sakydamas ''aš esu tikintysis," aš turiu omeny "aš esu musulmonas." Todėl tas, kuris sako in ša Allah kalbėdamas apie savo tikėjimą, abejoja juo.

Tačiau in ša Allah nebūtinai reiškia abejonę. Tarkime, tas, kuris pasiryžta kažkam ir pasako "Prisiekiu Allah, aš tai padarysiu, jei Allah panorės," jis sako "jei Allah panorės" ne dėl abejonės savo pasiryžimo, o iš didžiulio troškimo (tai atlikti).

Tiesa tarp tų, kurie sako, kad sakyti in ša Allah kalbant apie savo tikėjimą yra gerai ir tarp tų, kurie sako, kad taip sakyti nepritinka- yra per vidurį. Jei sakoma in ša Allah turint abejonių dėl savo iman - tuomet taip sakyti negalima. Dėl to nėra nuomonių skirtumų. Bet jei turima omeny, kad tiegiama esant tokiu tikinčiuoju, kaip minima Korane: "Nes tikintieji yra tie, kurie, kada Allah yra paminimas, pajunta drebulį savo širdyse, ir kada jie girdi sakomus Jo atskleidimus, pajunta tikėjimo sustiprėjimą ir (pilnai) pasitiki savo Viešpačiu; Kurie reguliariai meldžiasi ir leidžia (dosniai) iš dovanų, kurias Mes davėme jiems išlaikymui: Tokie iš tiesų yra Tikintieji: jie turi orumo su savo Viešpačiu, ir atleidimą, ir dosnų išlaikymą" (8:2-4) - tokiu atveju galima sakyti in ša Allah. Kaip ir tuo atveju, jei turima omeny, kad niekas nežino, kokioje būsenoje (tikėjimo ar netikėjimo) mes mirsime.
(...)

Autorius sako, kad "viskas, ką Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam yra pasakęs ar paliepęs, yra tiesa." Šis teiginys skirtas paneigti Džahmiyah, Mutazilah ir Rafiditus, kurie teigia, jog ne visi hadisai, net jei jie yra autentiški, turi būti suprantami tiesiogiai ir pildomi pažodžiui.
Ahl us Sunna ulema, skirtingai, neneigia jokio autentiško teksto.

Bukhari pasakoja, kad pas Aš Šafii atėjo žmogus sužinoti jo nuomonės apei tam tikrą reiškinį. Aš Šafii jam pateikė Pranašo (salAllahu aleihi wa salam) verdiktą tuo klausimu, tačiau žmogus primygtinai prašė, kad Aš Šafii pateiktų samo asmeninį vertinimą. Tada Aš Šafii tarė: "Tebūna pašlovintas Allah. Ar tau atrodo, kad esu iš tų, kurie lankosi bažnyčioje ar sinagogoje? Aš tau pateikiu Pranašo (salAllahu aleihi wa salam) verdiktą, o tu klausi mano nuomonės?" Daug tokių perdavimų užfiksuota apie ankstyvuosius ulema. "Nelieka nei tikinčiajam nei tikinčiajai, kada Allah ir Jo Pasiuntinys nusprendė, pasirinkimo jų reikaluos. O kas neklauso Allah ir Jo Pasiuntinio, tas pakliūva į neabejotiną paklydimą" (33:36)

Ahad Hadisas (t.y. toks hadisas, kuris papasakotas tik vieno perdavėjo), jei yra pripažįstamas jo autentiškumas, yra tos pats svarus, kaip ir mutawatir hadisas (t.y. toks hadisas, kai yra daug perdavėjų kiekvienoje grandyje ir visi jie perduoda tą patį hadisą tais pačiai žodžiais). Dėl to nėra nuomonių skirtumų ankstyvųjų ulema tarpe. Tokių hadisų yra daug. Pranašas (salAllahu aleihi wa salam) perduodavo žinutes per vieną pasiuntinį, ar Jo valia buvo parašomas laiškas ir perduodamas per vieną pasiuntinį ir niekam nekilo minčių netikėti tais pranešimais vien dėl to, kad juos perdavė vienas žmogus.

Ahad hadisai gali būti ir patikimi, ir nepatikimi. Įžvelgti tą skirtumą gali tiktai tie ulema, kurie paskyrė savo gyvenimą hadisų tyrinėjimams, perdavėjų elgesio, gyvenimo analizei, jie žino, kaip atidžiai turi būti nagrinėjimas hadisas. Jie niekad neleistų kažkaip melagingai priskirti perdavimo Pranašui (salAllahu aleihi wa salam). Tie, kad žino tų ulema biografijas, yra susipažinęs su jų atidumu, dievobaimingumu ir yra užtiktintas jų giliomis žiniomis. Ir kai susipažįstama su šių ulema darbais, suprantama, kaip įsigilinę jie buvo į Pranašo (salAllahu aleihi wa salam) gyvenimą ir tokios gilios žinios daugeliui nėra prieinamos.
Autoriaus žodžiai "viskas, ką Pranašas (salAllahu aleihi wa salam) yra pasakęs ar paliepęs, yra tiesa" reiškia kad ta autentiška žinia, atėjusi iš Pranašo (salAllahu aleihi wa salam) yra dviejų rūšių: pirmoji, tai, ką jis (salAllahu aleihi wa salam) pats paliepė, ir antroji, ta, ką jis (salAllahu aleihi wa salam) išaiškino iš to, kas buvo peduota jam (salAllahu aleihi wa salam) Korane. Abi rūšys yra tiesa ir abiejomis privaloma sekti.

Autorius taip pat teigė: "Kas liečia iman esmę, visi tikintieji yra lygūs. Jie skiriasi tik iman stiprumu, susilaikymu nuo blogio, bei geradarysčių atlikimu." Norima pasakyti, kad nors tikinčiuosius vienija tikėjimo esmė, jie skiriasi (tikėjimo) stiprumu ir silpnumu. Mes jau sakėme anksčiau, kad žmonės turi stiprų ir silpną iman lygiai taip pat, kaip turi stiprū ir silpną regėjimą. Kitas paaiškinimas teigia, kad tikintieji skiriasi pagal savo širdies veiksmus. Tačiau, priimtinesnis yra pirmas paaiškinimas. Ir Allah žino geriausiai, kuris teisingesnis.


Į viršų
   
Atsakyti cituojant  

Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC [ DST ]


  Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Veikia ant phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007