Aqida tahaweeja

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Sek Bir 02, 2013 1:18 pm

At-Tahawi Aqyda:

36. Žmogaus tikėjimas nėra pilnas, nebent jis paremtas visišku atsidavimu ir nuolankumu. Kiekvienas, kuris siekia žinoti dalykus, kurie nėra jo galioje ir kurių jo intelektas negali suvokti pamatys, kad jo troškimas (žinoti, ko jis negali žinoti) tolina jį nuo tyro supratimo apie Allah, Jo Vienovę, nuo tikslių žinių ir teisingo tikėjimo. Jis pajus, kad jis balansuoja tarp tikėjimjo ir netikėjimo, patvirtinimo ir neigimo, priėmimo ir atmetimo. Jis taps pažeidžiamas šnabždėsiams (waswas) ir ilgainiui susivoks, kad jis abejoja, kad jis nėra nei tikrasis tikintysis, nei netikintis.

Ibn Abi Al-‘Izz komentaras:

40. Nuo kiekvieno, kuris siekia žinių, kurios jam buvo uždraustos, ir kurio intelektas nėra pasiruošęs paklusti, bus paslėptas tyras supratimas apie Allah Vienovę, tikslių žinių ir teisingo tikėjimo.


Čia plėtojama ankstesnė mintis, įspėjanti, kad apie tikėjimo principus arba bet kokį kitą tikėjimo aspektą nereikėtų diskutuoti neturint tinkamų žinių. Allah sako: “Ir nesek to, apie ką neturi supratimo: juk klausa, rega, širdis – visos bus apie tai paklaustos.“ (17:36); „Ir tarp žmonių yra tokių, kurie ginčijasi dėl Allah neišmanydami ir seka kiekvieną maištingą šėtoną. Parašyta apie jį, kad tie, kurie prisiims jį sau globėju, tai jis jį suklaidins ir užtrauks jam Ugnies bausmę.“ (22:3-4); „Ir tarp žmonių atsiranda toksai, kuris ginčijasi dėl Allah, neišmanydamas ir be vadovavimo, ir be apšviečiančios Knygos, išdidžiai nusukdamas savo kaklą, kad išvestų iš Allah kelio. Šiame gyvenime jo laukia gėda, o Prisikėlimo Dieną Mes priversime juos paragauti Ugnies bausmės.“ (22:8-9); „O kas labiau išstumtas iš kelio, nei tas, kuris nusekė įkandin savo aistros nevadovaujamas Allah?“ (28:50) ir „Jie vadovaujasi tik prielaidomis ir tuo, kur linksta jų sielos, o juos jau pasiekė jų Viešpaties vedimas“ (53:23). Yra ir kitų ajų turinčių tą pačią reikšmę.

Abū Umamah Al-Bahili pasakojo, kad Allah Pranašas saaw sakė: „Žmonės, turintys vadovavimą iš Allah, nepaklysta, nebent jie įsitraukia į intelektinius ginčus“ ir tada jis parecitavo ają: „Jie pateikia tai tau tik dėl ginčo.“ (43:58). At-Tirmidhi išsaugojo šį hadisą ir pavadino jį hasan (geru). (At-Tirmidhi, Ibn Majah, Ahmad, At-Tabarani. At-Tirmidhi klasifikavo kaip hasan, Al-Hakim)

A‘iša pasakojo, kad Allah Pranašas saaw pasakė: „Labiausiai Allah neapkenčiami žmonės yra tie, kurie ginčijasi ir kivirčijasi“. Išsaugota dviejuose Sahih rinkiniuose (Al-Bukhari ir Muslim).

Be abejonės, tas, kuris visiškai nepaklūsta Pranašui turi spragų savo tauhyd , nes jis kalba pagal savo asmeninę nuomonę ir trokškimais arba seka kažkieno kito nuomone arba troškimais, o ne Allah vadovavimu. Spragos jo tauhyd yra tokio dydžio, kad jis nuklysta nuo to, ką Pranašas atnešė. Tokiu būdu, jis prisiima sau kitą dievą nei Allah. Allah sako: „Ar matei tą, kuris savo dievu padarė savo aistrą“ (25:43) Tai reiškia, kad jis yra savo sielos troškimų tarnas.
Iš tiesų, blogis pasklido po šį pasaulį iš trijų pagrindinių žmonių grupių. Kaip ‘Abdullah Ibn Al-Mubarak sakė:

Nuodėmė, aš žinau, nužudo širdį,
Ir jos įsišaknijimas užteršia žmogų.
Venk nuodėmės, ir tu atgaivinsi širdį,
Apsaugosi save, tu apsaugosi laimę.
Trys žmonių grupės naikina tikėjimą:
Karaliai, nepatikimi teologai ir vienuoliai.


[1] Blogi valdovai negerbia šarijos, vykdydami neteisingą politiką ir pakeisdami teisingus įstatymus jų pačių neteisingais reguliavimais. Jie jiems teikia pirmenybę prieš Allah ir Jo Pranašo taisykles. [2] Nepatikimi teologai pažeidžia šariją su jų pačių nuomone ir klaidinga logika, jie leidžia tai, ką Allah ir Jo Pranašas uždraudė ir atvirkščiai, jie nepaiso to, ką šarija leidžia ir atvirkščiai, jie apibendrina tai, ką teisė aiškiai apibrėžė ir atvirščiai, ir t.t. [3] Vienuoliai ir atsiskyrėliai yra neišmanantys sufijai, kurie nusigręžia nuo tikėjimo ir teisės realybės. Vietoj to, jie atsigręžia į jų mistinius patyrimus, ekstazę, vaizduotę ir šėtoniškus apsireiškimus. Jie konstruoja religiją tokią, kokios Allah nepatvirtino, ir jie neigia Jo religiją, kuri atėjo iš Jo Pranašo saaw burnos. Jie nusigręžia nuo tikėjimo realybės dėl šėtoniškų apgaulių ir egoistinių troškimų.

Ta pirmoji grupė sako, kad jei yra kolizija tarp administracinio tikslingumo ir teisės (šar, arab. trans. shar‘), pirmenybė yra teikiama administraciniam tikslingumui. O kitos grupės sako, kad jei yra kolizija tarp žmogaus protavimo ir to, kas buvo perduota, žmogaus samprotavimui teikiama pirmenybė. O mistinių patyrimų žmonės sako, kad jei yra kolizija tarp mistinio patyrimo, apsireiškimo ir tiesioginės teisės reikšmės, viršenybė tenka mistiniams patyrimams ir apsireiškimams.

Abū Hamid Al-Ghazali (tegul Allah jam būna gailestingas) rašė savo vieno iš geriausių, o gal geriausioje, knygoje Ihya ‘Ulum al-Din:
„Jei jūs klausiate, ar debatų mokslas ir teorinė (spekuliatyvioji) teologija yra smerktina, kaip kad astrologija, ar leidžiama ar rekomenduojama, turėtumėte žinoti, kad žmonės dėl šio klausimo priėjo priešingų nuomonių. Kai kurie sako, kad tai yra erezija ir draudžiama. Sutikti Allah geriau tam Allah tarnui, kuris turi visas nuodėmes, išskyrus politeizmą, nei tam, kuris išmano teorinę (spekuliatyviąją) teologiją. Kiti sako, kad tai yra privaloma arba bendruomenei kaip visai, arba kiekvienam individui, ir kad to išmanymas yra vienas iš geriausių veiksmų ir vienas iš geriausių būdų atsidurti arčiau Allah. Tai yra tauhyd mokslo išpildymas ir Allah tikėjimo apsauga. Tie, kurie sako, kad tai draudžiama apima Aš-Šafi‘i, Malik, Ahmad Ibn Hanbal, Sufyan ir hadisų mokslo ankstesniųjų pirmtakų lyderius.“

Plačiau pacitavęs jų žodžius, jis apibendrina, kad tarp Salaf hadisų mokslininkų yra konsensusas dėl nuomonės, kad Pranašo saaw kompanionai žinojo savo tikėjimą geriau nei bet kas kitas ir buvo labiausiai kompetentingi jį patvirtinti, bet jie nesileisdavo į tokius dalykus; jie bijojo, kad tai nuves į blogį. Pranašas saaw įspėjo juos: „Pasmerkti yra tie, kurie bereikalingai užsiima priekabiu smulkmeniškumu (hairsplitting) ir nereikalingais subtilumais (unnecessary subleties).“(Muslim, Abū Dawūd, Ahmad).

Šie mokslininkai taip pat argumentuoja, kad jeigu teologų mintys būtų buvusios dalis tikėjimo, Pranašas saaw būtų buvęs pirmasis ir geriausiai jas nurodęs. Jis būtų parodęs jiems kelią ir būtų pagyręs jų ekspertus.

Tada Al-Ghazali pamini kitus jų argumentus ir pristato kitos pusės teiginius. Galiausiai jis sako:
„Jei klausite, kokia mano išvada, aš atsakysiu paminėdamas kelis aspektus. Tame (šiuose moksluose) yra dalis naudos ir dalis žalos. Kartais jie gali būti leidžiami, kartais rekomenduojami, kartais – privalomi, taip pat kaip ir kartais jie gali būti nepageidaujami, o kartais – draudžiami. Dėl savo žalingų aspektų jie sužadina abejones, diskutuoja tikėjimą, panaikina tikrumą ir vietoj to pasiūlo neįtikinamus, negalutinius argumentus, kurie sunkiai patenkina žmones. Be to, jie pripučia į galvą žalingų įsitikinimų, sukelia emocijas savo naudai ir veda į primygtinį pasitikėjimą jais. Tai yra apie žalą, kurią sukelia teologinės diskusijos.
Apie kalam (spekuliatyviosios teologijos) naudą, paprastai tikima, kad ji atskleidžia tiesą ir leidžia mums pažinti daiktus tokius, kokie jie yra, bet tai netiesa. Kalam nesuteikia šio gėrio, priešingai, tai daugiau nuslėpia tiesą ir paklaidina, nei atskleidžia ir atveda į tiesą. Jei būtumėte girdėję tokius pačius žodžius iš hadisų mokslininko arba Hašawi (Hašawyjjah yra ekstremalūs tekstų supratime pažodine reikšme ir dideli antropomorfistai, priskiriantys kūną Allah), būtumėt galėję sakyti, kad tie, kurie ko nors nežino, nepažįsta, dažniausiai tai pasmerkia, išbrokuoja. Tačiau šie žodžiai yra žmogaus, kuris gerai išmano kalam ir yra įsigilinęs į tai, kuris užima aukštą padėtį tarp svarbiausių šalininkų, ir nėra mažiau išmanantis kitus dalykus. Tai jis sako kad kalam nesiūlo tiesos. Daugiausia ką tai daro – apibūdina ir analizuoja problemas ir išsiaiškina skirtingų požiūrių išvadas, bet tai yra reta.“

Kitų kaip jis [Al-Ghazali] teiginiai yra aiškus įrodymas. Dievobaimingi pirmtakai nepaneigė kalam paprasčiausiai dėl to, kad tai buvo senų tiesų nauja terminologija, kaip ir kitų mokslų terminologija, arba todėl, kad tai parėmė argumentus, skatinančius atskleisti tiesą ir paneigti netiesą. Jie pasmerkė tai todėl, kad tai pateikia idėjas, kurios yra netiesa ir prieštarauja Koranui ir sunnai ir teisingiems mokslams. Kelias, kuriuo eina teologai, neveda į tiesą, ir metodas, kurį jie naudoja, yra per ilgas ir nenaudingas. Tai kaip mėsa išsekinto kupranugario, kuris pastatomas ant kalno be pramintų takų viršūnės, į kurį sunku užlipti ir be to nelengva apsaugoti. Jeigu kalam yra kas nors gero, tai jau buvo išsakyta Korane daug geresniu būdu. Kalam nedaro nieko gero, kaip tik ištempia diskusijas ir apsunkina problemą. Kaip poetas kartą pasakė:

„Jei tai ne dėl rungtyniavimo šiame gyvenime,
Debatų knygos Al-Mugni ir Al-‘Amad nebūtų buvusios parašytos
Kaip jie teigia, jie sprendžia sunkius klausimus;
Ir dėl to, kad tos knygos buvo parašytos,
Problemas tampa dar sunkiau išspręsti.“


Jie teigia, kad išsklaidė abejones ir padarė galą klaidingam supratimui, tačiau bet kas, kam tai yra žinoma, žino, kad jų [abejonių] tik padaugėjo.

Nesuvokiama, kad nebūtų įmanoma rasti tiesą, vadovavimą, žinias ir tikrumą Allah Knygoje ir Jo Pranašo žodžiuose, bet įmanoma rasti tai susipainiojusių teologų žodžiuose. Iš tiesų, mes turime imti kaip šaltinį ir pradinį tašką tai, ką Allah ir Jo Pranašas teigė. Mes turime apmąstyti tai, suprasti to reikšmę ir žinoti to įrodymus ir pagrindimus, tiek racionalius, tiek nesuvokiamus protu, intuityvius. Tada mes turėtume apsvarstyti tai paremiančius ir tam prieštaraujančius teiginius, kuriuos daro žmonės, analizuoti jų idėjas ir išsiaiškinti įmanomas jų interpretacijas. Tada, tai, kas sutinka su tuo, ką Pranašas saaw teigė, mes priimame, o tai, kas nesutinka – atmetame.

Kalam naudoja daugybę terminų, tokių kaip mišinys, kūnas, erdvė, substancija (esmė, medžiaga), dimensija (matmuo), materija, atsitiktinumas ir t.t. Nė vienas iš šių žodžių nevartojamas Korane ar sunnoje tokia prasme, kokia juos naudoja teologai, nei jie buvo naudojami tokia prasme šnekamojoje kalboje. Teologai vartoja juos kita prasme, nei jų įprastinė reikšmė. Vadinasi, būtina juos paaiškinti bendrine kalba ir tada lyginti su argumentais ir koncepcijomis, kurias iškelia Koranas. Tokiu būdu mes atrasime, kas kalam yra tiesa, ir kas klaidinga.

Paimkime, pavyzdžiui, terminą tarkib [angliškame vertime – composition] (sudėtis, struktūra). Jis turi daugybę reikšmių.
Pirmoji, gali reikšti suformuoti kažką iš dviejų ar daugiau skirtingų dalykų. Tai vadinama tarkib mazdž (arab. trans. tarkib mazj) (kompleksinė sudėtis, sudėtinė struktūra). Pavyzdys būtų gyva būtybė, sudėta iš keturių elementų, turinti įvairias dalis ir galūnes. Akivaizdu, kad „struktūra“ šia prasme nėra tinkanti Allah. Kai mes priskiriame skirtingus tobulumo atributus, kaip kad transcendencija, tai nereiškia, kad Allah šia prasme yra sudėtinė esybė.
Antroji, terminas „struktūra“ gali reikšti dviejų dalykų jungimą, dedant juos šoną prie šono. Tai vadinama tarkib al-džawar (arab. trans. tarkib al-jawar) [angliškame vertime – joining] (jungimas). To pavyzdys yra dviejų dalių durų sustatymas šonais. Savaime suprantama, Allah nėra atributų junginys šia prasme.
Trečioji, tai gali reikšti junginio formavimą iš tokių pačių dalių, vadinamų atomais.
Ketvirta, tai gali būti „materijos“ ir „formos“ junginys, pavyzdžiui, žiedo gaminimas iš sidabro, kai žiedo pavidalas yra jo „forma“, o sidabras – jo „materija“. Teologai tiki, kad kūnas yra atomų junginys, ir jie įsivelia į bevertes diskusijas apie tai, ar atomai susijungę po po, keturis, šešis, aštuonis ar šešiolika.
Aišku, kad terminas „struktūra“ pagal paskutines dvi reikšmes netinka Allah, kuris viršija pasaulį, atributams. Kad būtų dar aiškiau, kūnas nebūtinai yra atomų junginys, ir kūno definicija, kurią naudoja teologai, yra paprasčiausiai sutartinė. Vis dėlto, detalios diskusijos šiuo klausimu reikėtų žiūrėti atitinkamuose darbuose.
Penkta, terminas „struktūra“ gali reikšti „esmės“ [angliškame vertime – essence] ir “atributų” junginį. Teologai vadina tai tarkib, bet jie daro tai tik tam, kad paneigtų Allah atributus. Tačiau šia prasme, šis terminas yra paprasčiausiai jų klastotė, tai nėra kalbos dalis, nei jis yra randamas Korane ar sunnoje. Nėra jokio pritarimo jį vartoti ir mes neturi jo priimti. Net jei mes pripažįstame šį terminą ir leidžiame jiems jį vartoti Allak atributų kontekste, mes sakysime, kad tai ne žodis, o reikšmė, kas ir yra svarbiausia. Jūs galite tam duoti kokį tik norit pavadinimą, bet turėtumėte suprasti, kad nutarimas dėl to neskiriamas vien tik pačiam pavadinimui nekreipiant dėmesio į jo reikšmę. Jei jūs norite vadinti pieną “vynu”, jis nebus draudžiamas vien tik dėl terminologijos.
Šeštoji reikšmė, tarkib gali reikšti “esmės” [angliškame vertime – essence] ir “egzistencijos, būvio” junginį. Mūsų protas įsivaizduoja, kad tai yra du skirtingi dalykai, bet iš tiesų taip nėra. Ar galėtume gauti “esmę” (dhat) atsikračius jos “egzistencijos” arba “egzistenciją” nuplėštą nuo “esmės”? Tai neįmanoma. Teologai diskutuoja klausimu ar Allah “esmė” yra Jo “egzistencija” ar skiriasi nuo jos ir tokiu būdu iškėlė daugybę beprasmių idėjų. Geriausi iš jų susilaikė nuo teigimo vieną ar kitą ir buvo skeptiški. Daugybę kartų klaidingos idėjos per analizę išnyko.

Jų pagrindinė klaidos priežastis yra jų nusisukimas nuo Allah ir Jo Pranašo žodžių, ir jų atsigręžimas į graikų ir kitų tautų idėjas. Tokie žmonės vadinami ahl al-kalam (spekuliatyvūs teologai), kadangi jie ateina su tiesomis, kurios praeityje nebuvo nežinomos, arba išankstinėmis idėjomis, kurios retai kada duoda naudos, arba pateikia racionalius tiesos įrodymus, kurios mes galime suvokti savo pojūčiais.

Vis dėlto, nereikėtų neigti, kad kai kurie jų argumentai galėtų būti naudingi, būtent tie, kuriuos jie pateikė prieš sofistus [sofistai mokė žmones retorikos, praktinės išminties, iškalbos; sofizmas – įtikinėjimo menas, kuris nuo 4 a. pr. m. e. išsigimė į retorikos metodą, destruktyviąją polemiką, siekiant sofizmų ir kitų metodų pagalba įrodyti ar paneigti bet kokį teiginį; sąmoningai klaidingas samprotavimas, kuris pateikiamas kaip teisingas]. Vis dėlto, tas, kas siūlo idėjas, neigdamas Korano tekstą ir sunną arba prieštaraudamas šiems tekstams, elgiasi taip, kaip Iblis, kuris nenusilenkė Allah įsakymui. Vietoj to, jis pasakė: „Aš – geresnis už jį (Adam): Tu sukūrei mane iš ugnies, o jį sukūrei iš molio“. (7:12) Bet Allah pasakė:„Kas paklūsta Pasiuntiniui, tas paklūsta Allah. O kas nusigręžia, tai Mes nesiuntėme tave jų sargu“. (4:80) Allah taip pat pasakė: „Sakyk: „Jeigu jūs mylite Allah, tai sekite paskui mane, tada mylės jus Allah ir atleis jums jūsų nuodėmes“ – iš tiesų Allah – Atleidžiantis, Gailestingas!” (3:31) ir taip pat „Betgi ne – prisiekiu tavo Viešpačiu! – nepatikės jie, kol nepadarys iš tavęs teisėjo ten, kur susipainioję patys. Paskui jie nepasikuklins kreipdamiesi, kad tu išspręstum, ir paklus visiškai“. (4:65) Allah tokiu būdu prisiekė,kad jie nebus tarp tikrųjų musulmonų tol, kol jie nepriims Pranašo saaw arbitru, priims jo verdiktus laimingai ir visiškai nuolankiai jam paklus.

Išvados:
1. Kiekvieno, siekiančio žinių, kurios jam buvo uždraustos, ir kurių jo intelektas negali suvokti, troškimas (žinoti, ko jis negali žinoti) tolina jį nuo tyro supratimo apie Allah, Jo Vienovę, nuo tikslių žinių ir teisingo tikėjimo.

2. Apie tikėjimo principus arba bet kokį kitą tikėjimo aspektą nereikėtų diskutuoti neturint tinkamų žinių. Labiausiai Allah neapkenčiami žmonės yra tie, kurie ginčijasi ir kivirčijasi.

3. Nepaklūsti Pranašo mokymui reiškia sekti arba kažkieno kito nuomone, arba savo troškimais, o ne Allah vadovavimu, t.y. prisiimti sau kitą dievą nei Allah.

4. Trys žmonių grupės naikina tikėjimą: (1) valdovai, leidžiantys ir vykdantys įstatymus, prieštaraujančius Allah ir Pranašo taisyklėms (šar), (2) teologai (mutakallimun), besiginčijantys tik žmogaus proto ribose, ir (3) vienuoliai.

5. Vienuoliai ir atsiskyrėliai yra sufijai, sekantys kašf (arab. trans. kashf) [paaiškinta pabaigoje], mistiniais patyrimais bei ekstaze, konstruojantys religiją tokią, kokios Allah nepatvirtino, nusigręžiantys nuo tikėjimo realybės dėl šėtoniškų apgaulių ir egoistinių troškimų.

6. Aš-Šafi‘i, Malik, Ahmad Ibn Hanbal, Sufyan ir hadisų mokslo ankstesniųjų pirmtakų lyderiai sutaria, kad kalam yra draudžiama. Jeigu teologų mintys būtų buvusios dalis tikėjimo, Pranašas saaw būtų buvęs pirmasis ir geriausiai jas nurodęs.

7. Tarp Salaf yra konsensusas, kad Pranašo saaw kompanionai žinojo savo tikėjimą geriausiai ir jie niekada nesileisdavo į teologiją, bijodami, kad tai nuves į blogį.

8. Al-Ghazali teigė, kad teologijos moksluose yra dalis naudos ir dalis žalos. Daugiausia, ką duoda gero, - apibūdina ir analizuoja problemas, išsiaiškina skirtingų požiūrių išvadas, bet tai itin yra reta, todėl kalam yra nepilnavertė.

9. Salaf pasmerkė kalam todėl, kad (1) tai pateikia idėjas, kurios yra netiesa, prieštarauja Koranui ir sunnai, (2) kelias, kuriuo eina teologai, neveda į tiesą, o metodas, kurį jie naudoja, yra per ilgas ir nenaudingas, (3) kalam tik ištempia diskusijas, apsunkina problemą, prideda abejonių; (4) jeigu kalam yra kas nors gero, tai jau buvo išsakyta Korane daug geresniu būdu.

10. Reikia imti kaip šaltinį ir pradinį tašką tai, ką Allah ir Jo Pranašas teigė, ir pirma tai (1) apmąstyti, (2) suprasti reikšmę, (3) žinoti to įrodymus ir pagrindimus, tada (4) apsvarstyti tai paremiančius ir tam prieštaraujančius žmonių teiginius, (5) analizuoti jų idėjas (6) ir išsiaiškinti įmanomas jų interpretacijas. (7) Paskutiniame etape - tai, kas sutinka su tuo, ką Pranašas saaw teigė, mes priimame, o tai, kas nesutinka – atmetame.

11. Kalam naudoja daugybę terminų, kurių nė vienas nevartojamas Korane ar sunnoje tokia prasme, kokia juos naudoja teologai. Siūlomas būdas, kaip atrasti kas kalam yra tiesa, ir kas klaidinga, - iš pradžių juos paaiškinti bendrine kalba, o tik tada lyginti su argumentais, iškeltais Korane.

12. Teologų pagrindinė klaidos priežastis yra jų nusisukimas nuo Allah ir Jo Pranašo žodžių, ir jų atsigręžimas į graikų ir kitų tautų idėjas.

13. Kai kurie teologų argumentai galėtų būti naudingi, bet tas, kas siūlo idėjas, neigdamas ar prieštaraudamas Korano tekstui ir sunnai, elgiasi kaip Iblis ir nebus tarp tikrųjų musulmonų, kol nepriims Pranašo saaw verdiktų ir jiems nuolankiai nepaklus.


[Pastaba dėl vienuolių ir atsikyrėlių, kurie įvardyti, kaip naikinantys tikėjimą.
Aqyda At-Tahawyjja komentare jie įvardyti sufijais, sekančiais kašf, nusigręžiančiais nuo tikėjimo dėl egoistinių troškimų.

Iš islamqa:
Kašf reiškia „intuicija, įžvalga, sužinojimas apie nematomus dalykus“, ir gali būti kelių rūšių – psichologinis, kurį turi musulmonai ir netikintieji, dvasinis, kuris pasiekia per apreiškimus, ir šėtoniškas, kuris ateina per džinus.
Ibn Taimyjjah teigė: „neneigiama, kad žmonės gali patirti kurį nors kašf esant budriems arba per miegus, kai siela yra mažiau susisiejusi su kūnu, arba per dvasines praktikas ar kitais būdais. Tai yra psichologinis kašf“.
Tai, ką patiria sufijai yra psichologinis kašfarba, dažniausiai, šėtoniškas kašf.

Šie egoistiniai troškimai – siekis patirti ekstazę, pamatyti nematomą, o ne vien Allah garbinimas dėl pačio Allah.]

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Rimante » Pir Bir 03, 2013 11:59 am

:salam

(atsiprašome, kol kas tekstas pateikiamas ne pagal numeraciją eilės tvarka, bei kol kas nėra pilnai suredaguotas)



37 dalis, Tas kuris priskiria Allah kažk žmoniška yra netikėis.


Tie kurie tai suvokia, paisys ir susilaikys sakyti tokius dalykus kuriuos netikintieji sako. Jie zinos, kad Jis ir Jo savybes ne tokios kaip zmoniu.

Koranas yra Allaho zodziai kile is Jo, taciau autorius nori priminti, kad Allahas jokiais savo atributais, nera kaip zmogus. Tai yra nors Allahas ir kalba, bet jo kalba nesidalyja atributais kurie apibudina zmoniu kalba “Nieko nera panasaus i Allaha ir Jis viska girdintis, viska matantis”(42:11). Sita versija yra geriausias pavyzdys tiems kurie nori patvirtinti Allaho atributus ir isvengti antropomorfizmo ir neigimo. Jis nori issaugoti tyra ir skanu piena, kuris srovena zemyn tarp neigimo iskyru ir antropomorfizmo kraujo. Neigimas slovina tustuma, o antropomorfizmas – stabus. Aurotuis sako:” tie kurie nebando isvengti neigimo ar antropomorfizmo nuklysta toli ir jiems nepavyksta slovinti Allaho”. Be abejones, neigimas yra blogiau uz antropomorfizma. Taip kaip Allahas apibudino save ir taip kaip Pranasas (Ramybe Jam) apibudino Ji, ju apibudinimuose nera jokio antorpomorfizmo. Kurejo atributai yra tokie kaip Jam ir pridera. O jo kuriniu atributai yra tokie kaip jiems ir pridera buti.

Zodziai “ Visi tie kurie suvoks toki poziuri, jie rupinsis” reiskia, kad jei kiekvienas pamastys tai ka autorius pasake apie Allaho atributu patvirtinima ir antropomorfizmo neigima ir jo setoniskas pasekmes, jis supras ir nereiksh netininciuju paresikimu.

38. Tai, kad Rojaus žmonės matys Allah swt yra tiesa. Mums nežinoma, kokiu būdu tai bus įmanoma padaryti. Mes turime atsiduoti Viešpaties valiai ir nesigilinti pernelyg į dalykus, kurie mums nežinomi, kurie nėra išaiškinti. Nei vienas nėra saugus religijoje, kol visiškai neatsiduoda Viešpačiui ir nepalieka dviprašmiskų dalykų Vieninteliam Allah.


Kaip pareiskta Valdovo Knygoje:” Ta Diena, kai kurie veidai svytes ,kai jie ziures i Valdova”(74:22-23). Tai paaiskinama Allaho valia ir pagal Jo zinias. Ta ka Allaho Pranasas (Ramybe Jam) pasake apie tai ir kas atejo pas mus autentisku hadisu, tai taip ir bus. Mes nesitengiame iskreipti jo zodziu pagal savo paties nuomone ar isivaizdavima. Niekas nera Saugus savo tikejime, nebent jis vissikai atsiduoda Allahui ir jo Pranasui (Ramybe Jam) ir pasitiki ju zinomais dalykais kurie yra dviprasmiski tam kuris juos zino.

Jahmijai ir Mutazilahai nepripazysta laimingos vizijos, tai pat kai kurie Khatijai ir Imamijai. Bet ju poziuris yra klaidingas ir paneigtas Korano ir Sunos. Tie kurie patvirtina savo tikejima vizijomis sudaro dauguma Mususlmonu tautos iskaitant Pranasa , jo kompanionus ir jo pasekejus, Islamo Imamus, hadiso mokytojus ir visos Ahl – as – Sunnah teologijos mokyklos. Tikejimasi laimingois vizijomis yra vienas is pagrindiniu ir didziausiu Islamo principu. Tai yra sunkiai dirbanciuju ir kurie tam ruosiasi tikslas. Tai yra tai del ko konkurentai konkuruoja, ir tiktai tie kurie yra paslepti nuo Allaho ir nusigrezenuo jo vartu to atsisakys.

Kad tai irodytu autoriu paminejo aya: “ Ta Diena, kai kurie veidai svytinciai ziures i ju Valdova”tai aiskiausiais irodymas. Bet tie kurie bando pakeisti Korano reiksme, bandydami perkreipti , iskreipti, jie ras kaip ivairias versijas - apie po mirti, roju, pragara, teisma; yra gana lengva perkreipti. Jeigu kas noretu suklaidinti teksta , ir duoti reiksme tokia kokia nera is tikruju tai nebutu sunku surasti buda.

Toks poziuris sukelia religijos ir gvenimo sumaisti. Tai yra tai ka judejai ir kriskcionys padare su jiems siutomis knygomis, Tora ir Gospel. Allahas perspejo mus kad taip nedarytume. Bet pikti zmones nepaise perspejimo ir toliau tese ju pedomis. Nesupratimas,iskraipymas, padare didele zala Musulmonams ir Islamui. Uthman, tegu Allahas buna juo patenkintas, buvo nuzudytas del teksto nesuptratimo. Al- Camel, and Shiffin musiai , Al – Hussayn ir Al- Harrah atsitikimas ivyko taip pat ivyko del to. Argi del to Musulmonu tauta nebuvo suskaldyta i 70 sektu ?

Anksciau paminetose versijose aiskiai parodoma, kad kas norima pasakyti, kad Allaha bus galima pamatyti savo akimis.
Zodis nazar –ziureti, gali reiskti skirtingus dalykus, priklausomai ar jis panaudojamas su ar be prielinksnio. Kai jis naudojamas be prielinksnio, tai reiskia “palaukti”, kaip versijoje “palaukite musu, kad mes galetume pasiskolinti is jusu sviesos” (57:13). Kada jis seka po prielinksnio fi –reiskia ‘galvoti ar apmastyti’ taip kaip versijoje “ Argi jie neapmasto auksciausios valdzios danguje ir zemeje” (7:185). Taciau kai jis seka po prielinksnio ila, tai reiskia matyti akimis, kaip versijoje “zuirekite i jo vaisius kada subresta”(6:99). O kaip tada , kai papildomai, veidas, kuris yra vieta is kurios mes matoma, aiskiai paminetas. Per autoritetu grandine is Ibn Amr, Ibn Mardawayh uzrases, kad Pranasas Muhamedas (ramybe Jam), apie versija “ Kai kurie veidai ta DIiena svytinciai ziures i ju Valdova” yra pasakes: ‘veidai svietes nuo Allaho veido grozio ir spinduliavimo’. Al- Hassan paseke: “ Veidai ziures i Valdova ir bus nusviesti JO sviesos”.Ibn Abbas susijes su Abu Salih paseke: “Ziurint i Ju Valdova, reiskia jie ziures i Auksciausiojo Valdovo veida”. Ikrimah paseke: “kai kurie veidai svytes ta Diena del palaiminimo ir dziaugsmo. Ir “ziureti link ju Valdovo reiskia jie ziures ir zvelgs i Valdova”. Tai yra toks poziuris visu Korano komentatoriu tarp Ahl- as Sunnah wa al –Jama’ah.

Allahas yra pasakes” Jie tures viska ko pageidauja ir net daugiau”(50:53). At –Tabari paminejo, kad Ali Ibn Abi Talib ir Anas Ibn Malik nurode, kad tai Allaho visijos poziuris.

Panasiai versijoje “Tiems kurie geradariai, -geris ir priedelis”(10:26). Geris reikia – Rojus, o priedelis – jie zvelgs i Allaha. Allaho Pranasas ir jo KOmpanionai taip paaiskino sita versija. Muslim uzrasyta , kad Allaho Pranasas (Ramybe Jam) padeklamavo versija: “Tiems kurie daro gera - geri apdovanojimai ir dar bus prideta” ir tada jis pasake :”Kai Rojaus zmones izengs i Roju, O pragaro zmones i pragara, balsas pasauks: ‘Rojaus zmones! Allahas dave jums pazada kuri jis nori ispildyti’ Jie sakys: ‘Kas tai , argi jis nepakylejo pusiausvyros i musu puse, nusviete musus veidus ir isgelbejo mus nuo ugnies ir atvede mus i Roju?’ tada Allahas atskleis savo syda ir jie ziures i Ji, Jis neduos jiems nieko meilesnio ir brangesnio kaip ziureti i Jo veida. Ir tai yra mineta versija”.

Sis hadisas buvo uzrasytas ir kitu hadisu rinkeju, perduotas per skirtingas grandines, skirtingais zodziais. Ir visie jie sako kad versijos zodis ‘daugiau’ reiskia ziureti i Allaho veida. Pranaso (Ramybe Jam) kompanijonai sia versija aiskina panasiu budu taip pat. Ibn Jairi At –Tabari tai uzrase is keliu jo kompanionu.

Allahas taip pat yra pasakes: “Is tikruju ta Diena jiems bus atitrauktas sydas nuo ju Valdovo”(83:15). Ash-Shafi’i ir kiti imamai naudojo sita versija kaip laiminga vizija Rojaus zmonems. Ar- Rabi Ibn Sulleyman yra pasake: “As buvau su Muhamedu Ibn Idris Ash-Shafi’i kai atejo laiskas is As-Said klausiantis jo nuomones apie versija ‘Is tikruju ta Diena jiems bus atitrauktas sydas nuo ju Valdovo’, jis pasake: “Kadangi kai kurie zmones bus uzsitrauke Allaho rustybe ir jiems bus neleista Jo matyti, tai reiskia, kad Allaho draugai tures Jo malonuma ir jiems bus galima Ji isvysti”.

Is kitos puses Mutazilahai gincyjasi apie versija “Jus negalite manes matyti”(7:143) ir “Jokie isivaizdavimai negali manes apibudinti”(6:106). Bet is tikruju sios versijos eina pries juos. Paimkime pirmaja . Ji siulo galimybe laimingos vizijos daugybe budu. Pirma, asmuo kaip Mose, kuri Allahas pagerbe kalbedamas su juo ir padarydamas ji pranasu, ir kuris zinojo savo Valdova labiau nei kas kitas is jo laiku, negali buti isivaizduojama, kad jis paprasytu kazko, ko jam neimanoma paprasyti. Tuo tarpu Mutazilahai mano, kad tai ko jis paprase yra vienas is didziausiu neimanomumu. Antra, Allhas nepriekaistavo Mosei, kad jis prase vizijos, nors kai Nojus prase kad Jis pasaugotu jo sunu, jis tam priestaravo. Trecia, Allahas pasake tik MOsei: “Tu manes nematysi”. Jis nepasake: “as negaliu buti matomas”, ar “Manes neimanoma matyti” ar “As esu nematomas”. Skirtumas tarp ju yra aiskus. Isivaizduokite, jus turite akmeni kiseneje ir kas nors , kas mano kad ten maistas papraso jo. Teisingas atsakymas butu: “tai ne maistas”. Bet isisvaizduokite kad kiseneje buvo kazkas valgomo, tada teisingas atsakymas butu: “Tu niekada to nesuvalgysi”. Taigi teisingas versijos supratimas yra,kad Allahas yra matomas, Bet Mose negalejo jo matyti siame pasaulyje, kadangi zmoniu sugebejimai negali Jo matyti.

Ketvirta, dar daugiau Allahas sako: “Paziurek i kalnus. Jeigu jie laikysis savo vietoje, tu pamatysi Mane. (7:143). Kitais zodziais, jeigu tvirti ir stiprus dalykai, kaip kalnai negali atlaikyti Allako apsireiskimo siame pasaulyje, tai kaip silpni sutverimai kaip zmones galetu?

Penkta, Allahas turi galios padaryti, taip kad, kalnas tvirtai stovetu savo vietoje kai jis apreiske save. Jeigu tai butu neimanoma, tai nebutu jokio skirtumo tarp to ka Jis pasake ir zodziu: “Jeigu kalnas laikysis savo vietoje, as valgysiu, gersiu ir miegosiu”. Visa tai yra taip kaip ir Mutazilahu.

Sesta, Allahas pareiske: “Kai Jo Valdovas parode kalnui Jo slove, Jis padare ji dulkemis.” (7:143). Jeigu kaip sie zodziai sako, Allahas galejo parodyti save negyvai butybei kaip kalnui, kuris, ne taip kaip gyvieji gali suvokti bausme ir apdovanojima, tai kodel jis negaletu parodyti Saves savo pranasams ir draugams. Is tikruju, ka Jis norejo ismokyti Mose buvo , kad jei kalnas negalejo istverti jo pasirodymo, tai ir silpnesnes butybes tokie kaip zmones negaletu to atlaikyti.

Septinta, tai yra faktas kad , kad Allahas kalbejo su Mose,pasauke ji ir isitrauke i dialoga su juo. Jeigu tai buvo imanoma bet kam sneketi su Allahu, kalbeti su juo ir girdeti Ji be kokiu tarpininku, tai dar labiau imanoma kad jis galejo Ji matyti. Isvydimo paneigimas negalimas nepaneigiant tokio pokalbio. Taigi nenuostabu, kad Mutazilahai tai neigia taip pat.

Del argumento (‘Jus manes nematysite’), kuris is atmeta isvydima amzinai, net gi ir po mirties, tai yra neteisybe. Zodis Lan, nebutinai paneigia kazka visam laikui,netgi jei jis seka po zodio ‘amzinai’. Taigi be zodzio ‘amzinai’ tai tikrai nereiskia amzinybes. Pavyzdiui, Allahas sako “ Bet niekada jie neisreiks tokio noro” (2:95)., bet veliau sako: “Tada jie isverks: ‘Angele, leisk savo Valdovui padaryti mums gala’”(43:77). Tokiais atvejais, kurie yra dazni Korane, Lan nepaneigia dalyku amzinam. Allahas sako: “AS nepaliksiu sios vietos tol kol mano tevas man leis”(12:80). Tai parodo kad lan nepakartoja neigimo. Seikas Jamal Ad-Din Ibn Malik yra parases, “kas galvoja, kad lan paneigia viska amzinai, jo poziuri as atmesiu ir palaikysiu priesingai”.

Apie antraja versija: “Regejimas Jo nesuvoks” (6:106). Allahas pasake siuos zodzius, kol garbino save. Garbinti, tai patvirtinti kazka, bet paprasciausiai paneigti kazka tai nera nepatvirtinti nieko. Taigi, jus negalite garbinti nieko, paprasciausiai tai paneigdami. Kai Allahas issaukstina save su neigimu, tai reiskia patvirtinima. Pavyzdziui, kai jis issizada Sau snaudulio ar miego , tai yra isauktinimas, kadangi tai reiskai Jo pasaulio islaikoma tobulumo aktyvuma. Panasei, mirties nebuvimas reiskia Jo gyvenimo tobuluma. Nuovargio nebuvimas reiskia JO energijos tobuluma. Partnerio, zmonos , dukters, sunaus ar asistento nebuvimas reiskia Jo vadovavimo, autoriteto, dieviskumo tobuluma; maisto ir gerimo nereikejimas irodo jo savarankiskumo tobuluma. Nebuvimas uztarimo be Jo leidimo reiskia JO absoliutu vienuma ir autonomija; neteisybes nebuvimas reiskia Jo tesingumo, ziniu ir savarankiskumo tobuluma; uzmarsties ir nezinojimo nebuvimas reiskia Jo ziniu ir visko issamumo tobuluma; jokiu bendraamziu nebuvimas reiskia Jo esmes ir atributu tobuluma.

Štai kodėl Allah negiria savęs neigdamas tai, kas neturi teigiamos reikšmės. Tikroji ayos reikšmė yra ta, kad Allah gali būti matomas, tačiau negali būti apčiuoptas, aprėptas. Tikroji ayos "Nė vienas žvilgsnis nepasiekia Jo" (6:103) reikšmė pabrėžia Viešpaties didybę, kad Jis yra iškeltas aukščiau visko ir niekas negali Jo aprėpti, nei jei ir galės matyti. Idrak reiškia suvokti, aprėpti; tai- daugiau, nei vien tik matyti. Korane rašoma: "Kuomet dvi kariuomenės (pulkai) pamatė (mudrakūn)viena kitą, (Mozės) pasekėjai pasakė: ''Mus tuojau pat užpuls''. Sušuko Mozė:''Niekada!" (26:61-62) Mozė neneigė, kad kariuomenės viena kitą pamatė (rū'yah), Jis tiesiog neigė, kad jie bus priešininkų perimti/apimti (idrak). Rū'yah ir Idrak kartais eina greta, bet nebūtinai. Žmogus gali (galės) matyti Allah bet negali Jo aprėpti. Lygiai taip pat kai žmogus gali pažinti Allah, bet negali Jo suvokti (perprasti). Taip šią aya suvokė sahaba ir imamai.

Hadisai, kuriuose sakoma, kad Dievas tikintiesiems bus matomas yra mutawatir (t.y. perduotas tokios gausos perdavėjų, jog neįmanoma, kad jie visi būtų sutartinai melavę.

Abū Huraira papasakojo, kad žmonės paklausė Pranaš sal Allahu aleyhi wa salam: "Ar mes matysime savo Viešpatį Teismo Dieną?" Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam pasakė: "Ar jums sukelia skausmą žiūrėti į pilną mėnulį?" Šie atsakė: "Ne, O pranaše." Tuomet pranašas sal Allahu aleyhi wa salam paklausė: "O ar jums sukelia skausmą žiūrėti į saulę nedebesuotą dieną?" Šie atsakė: "Ne, o Allah pranaše." Tuomet Muhammedas sal Allahu aleyhi wa salam tarė: "Lygiai taip pat jūs matysite Jį." (Bukhari, Muslim)

Kitame Bukhari ir Muslim hadise pranešama, kad Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam sėdėjęs su savo kompanjonais per pilnatį ir pasakęs jiems: "Jūs matysite savo Viešpatį lygiaiu kaip manote šį mėnulį, jums nereikės varginti vienas kito (kad parodytų), kas Jį pamatytumėt."

Autorius teigia, jog yra apie 30 skirtingų Pranašo sal Allahu aleygi wa salam kompanjonų perdausių panašius hadisus. Šalia Viešpaties matymo, tenai minima ir tai, kad Allah kalbėsis su tais, su kuriais panorės, kad Dievas yra virš pasaulių, kad žmonės bus šaukiami balsu, kad Jis juoksis ir t.t. Ir tai be abejo itin erzina mu'tazilah ir džahmiyah.
Iš kur žmogus gali pažinti islamą, jei ne iš Korano ir sunnos? Ir kaip kažkas gali (leisti sau) suprasti Koraną ir sunną kitaip, nei tai aiškino Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam ir kompanjonai? "Kas pakomentuos Koraną iš savo paties nuomonės, tas gaus vietą Pragare." (Tirmidhi hadisas iš At Tabari Korano tafsyro, nors išnašoje teigiama, kad hadiso perdavėjų grandyje yra vienas nepatikimas asm:o) Abū Bakr kartą buvo paklaustas, kokia yra abb reikšmė( "fakihatan wa abban" [80:31]) ir jis atsakė: "jei pasakysiu ką nors apie Koraną, kuo nesu visiškai tikras, kuri žemė mane nešios?"

Prigretinti Viešpaties matymą saulės ir mėnulio matymui visai nereiškia priskirti Dievui panašumo (į kūrinius); tai paprasčiausiai yra palyginimas vieno su kitu, tačiau, ne vieno objekto su kitu objektu. Tų, kurie sako, kad mes matysime Allah, bet Jis nebus jokioje kryptyje, reikia paklausti, ar jie turi suvokimo, protavimo problemų, nes jei jie sako, kad mes matysim Allah, bet ne iš priekio ir ne iš nugaros, ne iš kairės ir ne iš dešinės, ne iš viršaus ir ne iš apačios- tuomet bet kas, galintis protauti, tai paneigs.

Dėl to Mu'tazilah reikalauja, kad atmetant, jog Allah yra virš savo kūrinijos atmestų ir tai, jog Allah gali būti matomas. Jie sako "kaip taip gali būti, kad Allah bus matomas ne jokios krypties?"

Mes nematome Jo, nes šiame gyvenime mums suteiktas regėjimas to negali padaryti, o ne dėl to, kad Jis negali būti pamatytas. Jei žmogus nori įsižiūrėti į saulę, jis to negali padaryti, bet ne dėl to, kad saulė nėra matoma, o dėl to, kad akys yra per nelyg jautrios. Amžinybėje, Viešpats sustiprins tikinčiųjų akis ir jie galės Jį pamatyti. Korane rašoma: "Kai Mozė atėjo ant (Sinai kalno) paskirtu Mūsų laiku,jo Viešpts prakalbo jam,ir Mozė paprašė:"O Viešpatie.Pasirodyk man,kad aš galėčiau pažiūrėti į Tave". (Allah) pasakė:"Tu manęs nepamatysi,bet tu pažvelk į šią kalvą,jei ji išstovės savo vietoje,tai tu pamatysi Mane"Kai jo Viešpats pasirodė kalvoje,Jis pavertė ją dulkėmis,ir Mozė krito kaip perkūno trenktas. Kai jis atsigavo,sušuko:"Garbė tau !Aš kreipiausi į Tave su atgaila - ir aš pirmasis įtikėjęs." (7:143) Nei vienas negali pamatyti Allah, nebent jis bus miręs. Taip pat ir su angelais- niekas iš žmonių negali matyti angelų, išskyrus, jei Allah tokia valia. Korane rašoma: ".(Mekkos netikintieji(pagonys) ) pasakė:"Štai jeigu jam angelą pasiųstų..." Bet jeigu mes pasiųstume angelą,tai tada įvyktų (Teismo diena) ir nebebūtų jiems atidėliojimo." (6:8) Korano žinovai aiškina, jog jei Allah pasiųstų angelą žmogaus forma, tuomet žmonėms kiltų abejonės: angelas tai, ar žmogus. Štai kodėl Dievas siuntė pranašus.

Mu'tazilah teigia, kad Dievas nėra pasaulyje ir už jo. Toks teiginys, kad Dievas ehzistuoja pats iš Savęs bet Jo nėra niekur ir Jis negali būti matomas yra absurdiškesnis, nei teiginys kad Dievas gali būti matomas, bet ne kažkokia kryptimi.

(...)

Kaip mes galime pasitikėti tais, kurie interpretuoja Koraną ir sunną pagal savo nuomonę? Ką galime pasakyti apie tą, kuris interpretuoja Koraną nepaisydamas, kas perduodama Hadisuose ar kaip Koraną suprato Pranašo sal Allahu aleyhi wa salam kompanjonai? Juk jie perdavė ne tik tai, kas apreikšta Korane, jie perdavė ir aplinkybes bei reikšmę. Jie nesimokė Korano, kaip kad vaikai mokosi mintinai tekstą, jie mokėsi Koraną pagal jo prasmę. Tie, kad nesivadovauja jų metodologija, o vien tik aiškina ayas pagal savo asmeninę nuomonę, tie, kurie pasakoja apie religiją remdamiesi savo pamąstymais, o ne tuo, kas parašyta Korane ier perduota sunnoje yra nuodėmingi, net jei tai, ką jie sako ir sutampa su tiesa. O tie, kas verdiktus veda iš Korano ir sunnos bus apdovanoti, net jei ir suklįsta.

At Tahawi rašo, kad "tikras yra Rojaus žmonių matymas savo Viešpaties". Tai reiškia, kad tik Rojaus žmonės galės tai daryti. Tačiau Sahih Hadisuose minima ir tai, kad Dievas bus matomas ir Teismo Dieną. Apie tai egzistuoja trys nuomonės:

1) Dievą matys tik tikintieji.
2) Dievą matys visi, tiek tikintieji, tiek netikintieji, tačiau nuo netikinčiųjų Viešpats bus apsidengęs šydu, ir po to jie daugiau Jo nepamatys.
3)Dievą matys tikintieji ir veidmainiai, net ne netikintieji.

Panašiai nuomonės išsiskiria ir dėl to, kas kalbės su Dievu Teismo Dieną.

Umma priėjo konsensuso, jog šiame pasaulyje niekas negali matyti Viešpaties savom akim, išskyrus atvejį su Pranašu Muhammedu sal Allahu aleyhi wa salam. Vieni neigia, kad Jis sal Allahu aleyhi wa salam matė Dieva savo akimis, kiti tai pripažįsta. Qadi Ayad savo knygoje mini šį nuomonių skirtumą tarp kompanjonų ir paskesnių islamo žinovų. Jis mini, kad Aiša neigė savo vyrą mačius Viešpatį savo akimis, kartą ji buvo paklausta, ar Viešpaties Pasiuntinys matė Dievą ir ji atsakiusi: "Aš pašiurpstu nuo to, ką tu sakai. Tie, kas tau sako, kad Pranašas matė savo Valdovą, iš tiesų meluoja."
Abū Masūd ir Abū Huraira laikėsi tokios pat nuomonės, nors pastarasis vėliau perdavė hadisą, pateikiantį priešingą teiginį. Teologai laikosi nuomonės, kad Dievo neįmanoma matyi, nors Bukhari yra hadisas, perduotas Ibn Abbas, kad Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam matė Dievą, tačiau kitame hadise Ata' pranešė, kad Allah Pasiuntinys sal Allahu aleyhi wa salam matė savo Viešpatį širdimi. Tenga pripažinti, kad nėra perdavimo, kuriame būtų aiškiai tatai nusakyta.

Negali būti atmesta, kad Viešpats gali būti matomas žmonėms šiame pasaulyje, jei tai būtų neįmanoma, Mozė nebūtų to prašęs. Tačiau nėra nei vieno konkretaus teksto teigiančio, kad Pranašas Muhammedas sal Allahu aleyhi wa salam Dievą matė. Kartą Abū Dharr paklausė Pasiuntinio sal Allahu aleyhi wa salam, ar Jis matęs Viešpsatį ir jam buvo atsakyta: "Kaip aš galiu Jį pamatyti, juk Jis yra šviesa." (Muslim, Ahmad) Kituose perdavimuose taip pat teigiama : "Aš mačiau šviesą."

Abū Mūsa al Ašari papasakojo, oar Pranašas sal Allahu aleygi wa salam yra sakęs: " (...) Jo uždanga (šydas) yra šviesa (kituose perdavimuose- ugnis). Jei jis ją patrauktų, Jo nuostabusis žvilgsnis sudegintų viską, kur tik jis (žvilgsnis) pasiektų." (Muslim)

Vadinasi, "šviesa" tai yra šydas. Uždanga sukliudė Pranašui sal Allahu aleyhi wa salam pamatyti Viešpatį.

Mums dar svarbiau yra pripažinti, kad Muhammedas sal Allahu aleyhi wa salam matė angelą (Gabrielių), nei Dievą. Nes, nors Viešpaties matymas yra žymiai didingesnis ir iškilesnis, tačiau ne tai lėmė pranašavimą.
Tahawi parašė: "be jų regos būnant visą aprėpiančios ir nežinant, kokiu būdu bus matoma". Tai reiškia, kad turint omeny Viešpaties didybę, žmogus bus pajėgus Jį pamatyti, bet nebus pagėgus jo aprėpti ir suvokti: "Nė vienas žvilgsnis nepasiekia (neaprepia) Jo" Kita aya: "Jis žino, kas yra prieš ar po, ar už jų: bet jie nesuvoks Jo." (20:110)

Kas liečia Tahawi žodžius : "Šitai reikia suprasti vyksiant pagal Allah valią ir pagal Allah žinojimą (...) Mes nesistengame interpretuoti Jo žodžių pagal savo žodžius ar supratimą"- turima omeny Mu'tazilah, kurie interpretavo Korano ayas ignoruodami sunną. O juk teisinga interpretacija yra laikoma toji, kuri neprieštarauja sunnai, neteisinga- toji, kuri prieštarauja. Toji interpretacija, kuri nėra paremta autintiškais tekstais ir perdavimais negali būti priskirta Kalbėtojo intencijai. Juk Jis žino, kaip pasakyti žmonės aiškiai ir kad jie suprastų. Jei Jis būtų turėjęs omeny kažką kitą, ką tiesiogiai nusako žodžiais, tai būtų pateikęs užuominų tekstuose idant niekas nebūtų suklaidintas, kad niekas nenukryptų. Reikia atminti, kad interpretacija turi būti ne tam, kad atskleisti kažką naujo, tam kad paryškinti, ką autorius turi omeny vartodamas tam tikrus žodžius. Daugelis šitai pairšta. Interpretacija yra pastangos suprasti autoriaus intenciją panaudoti vienus ar kitus žodžius. Jei interpretacija yra klaidinga, gaunasi, kad ts, kuris inteprpetuoja, klaidingai, melagingai priskiria kalbėtojui tam tikras intencijas.

Autotoriaus intencija gali bti sužinoma dviejais būdais: 1) Autorius pats paaiškina žodžių prasmę; 2) Autorius gali vartoti žodžius, kurių reikšmė yra plačiai žinoma ir vengti vartoti žodžius, kurie sukeltų abejonių dėl savo prasmių. Korane sakoma: "Allah kalbėjosi tiesiai (be tarpininkų) su Moze." (4:164), Bukhari hadise sakoma : "Jūs matysite savo Viešpatį atvertomis akimis, kaip kad matote saulę vidurdienį, kai nėra debesų."- šie teiginiai yra tokie aiškūs, kad niekam, kas juos išgirsta nekyla abejonių dėl jų reikšmių. Jei interpretuodamas autoriaus žodžius asmuo paiso autentiškų perdavimų, tuomet jis sako tiesą. Bet jei asmuo interpretuoja kitaip, prieštaraujant esamiems įrodymams, tuomet interpretacija yra subjektyvi, klaidinga, išgalvota.

Kitas gali sakyti : "Bet interpretacija gali atskleisti kitą, nepaminėtą reikšmę". Tai yra, jei žodis nepriimamas jo tiesiogine prasme, tai nereiškia,akd jis beprasmis, tiesiog, jo prasmė gali būti perkeltinė, o ne ta, kuria buvo išsireikšta. Tai reiškia, kad asmuo daro prielaidą, jog kalbėtojas oeny turėjo vaisai ką kitą, nei pasakė. Tai gali būti teisinga, gali būti neteisinga. Tačiau vis tiek nėra įmanoma, kad kalbėtojas pasako žodį, tačiau turi omeny visiškai priešingą reikšmę ir nepasako aiškiai ir tiesiai klaisytojams, ką jis turi omėny.

Mes nesakome, kad nėra įmanoma kalbėtojui naudoti metaforinės kalbos, perkeltinės prasmės. Bet tai nutinka tuomet, kai autorius sąmoningai stengiasi būti abstraktus. Tačiau nėra įmanoma, kad Dievas siunčia Knygą, idant paaiškintų žmonijai, atskleistų tiesą, parodytų teisingą kelią ir šios žinios perteikimui naudoja perkeltines prasmes.

At Tahawi pasakė: „Niekas nėra saugus savo tikėjime, nebent visiškai paklūsta Allah (Kuriam priklauso šlovė ir didingumas) ir Joi pasiuntiniui (salAllah aleihi wa salam) ir paveda žinias dalykų, kurie yra dviprasmiški, tam kuris juos išmano.“ Tai yra, asmuo turi paklusti Korano tekstams ir sunai ir susilaikyti nuo abejonių iškėlimo bei neteisingų interpretacijų. Asmuo turėtų vengti sakyti, kad protas (REASON) prieštarauja tam ar anam perdavimui, ar kad protui (REASON) turėtų būti leista paimti viršų, kai perdavimai konfliktuoja su protu, nes protas yra perduotų pasakojimų pagrindas ir jei yra kontradikcija tarp jų, protas paima viršų. Tiesą sakant, taip niekada nenutiktų, bet kai kuriems žmonėms atrodo kad nutinka. Jei atrodo, kad protas prieštarauja perdavimui, o perdavimas autentiškas, tada tas, kas skelbiama, jog yra racionali tiesa, tikrai yra netiesa. Jei žmogus panagrinėtų tą dalyką, tai jam pasidarytų aišku. Kita vertus, jei perdavimas nėra autentiškas, nėra konflikto klausimo. Tiesa sakant, net nesuvokiama, kaip gali būti prieštaravimas tarp racionalios tiesos ir autentiško perdavimo.

Principas „kai yra prieštaravimas tarp proto ir perdavimo, protas turi paimti viršų‘‘ yra neteisingas.
Asmuo turi visiškai atsiduoti pasiuntiniui (salAllahu aleihi wasalam), vykdyti jo įsakymus, tikėti jo žodžiais ir paliudyti, jog tai tiesa, neprieštarauti jiems (žodžiams) neteisingu pagrindimu. Asmuo turi paklusti tik pranašo (salAllahu aleihi wa salam) autoritetui ir tikėti juo taip pat, kaip ir garbinti tik Allah ir atsiduoti tik Jam.

Tai yra du tauhid aspektai ir žmogus nebus apsaugotas nuo ugnies, jei nevykdys jų abiejų: tikėjimo į Allah vienybę ir tikėjimą į išskirtinį sekimą pranašu (salAllahu aleihi wa salam). Asmuo turi nesutikti ir nepriimti jokių kitų taisyklių ar mokymų, kurie prieštarautų pranašo (salAllahu aleihi wa salam) mokymui.

Kai žmogus išgirsta autentišką hadisą, jis tai turi priimti tarsi girdėtų tuos žodžius tiesiogiai iš pranašo (salallahu aleihi wa salam) lūpų. Asmuo turi nedvejojant priimti tai, ką išgirdo, nepriklausomai, jog tai nesutampa su kažkieno kito pažiūrom; priešingai, jis turėtų atsisakyti ir prieštarauti pažiūroms, kurios nesutampa su pranašo (salAllahu aleihi wa salam) mokymu.

Imamas Ahmad pasakė, kad Anas Ibn Iyadh papasakojo, jog Abu Hazm papasakojo Amr Ibn Shu‘ayb perdavus, kad jo tėvas iš savo senelio pasakė: „Mano brolis ir aš sėdėjom susirinkime. Kai kurie vyresnieji kompanjonai diskutavo apie Korano ają. Diskusiją įkaito ir kompanjonai pakėlė savo balsus. Tada atėjo pranašas (salAllahu aleihi wa salam) paraudęs iš piktumo. Jis pasakė: „Tylėkit! Dėl šito žmonės prieš jus buvo sunaikinti. Jie nesutiko su savo pranašais ir nukreipė savo knygos vieną dalį prieš kitą. Iš tiesų, Koranas buvo atskleistas, kad viena dalis patvirtina kitą. Ką žinote iš jo, vykdykite. O ko nežinote, klauskite tų, kurie žino.“ (Ahmad, 2:181, 185, 195, 196; Abdur-Razzaq As-San‘ani, Al-Musannaf, Habib Ar-Rahman Al-Azami, ed.(Beirut: AlžMaktab al-Islami, 1392/1972), hadisas nr 20367; Ibn Majah, Al-muqaddamah, 25. Grandinė hasan. Muslim, Al-Ilm, 2666, panašus į jį)

Allah aiškiai uždraudė neparemtas žiniomis kalbas apie Jį. Jis pasakė: „Sakyk: :Viešpats mano uždraudė šlykštybes, tas, kurios aiškios ir slaptos, nuodėmę ir piktadarystę be teisės, ir priskirti Allah draugus, apie ką jis nesiuntė jokio įrodymo, ir kad kalbėtumėt apie Allah tai, ko jūs nežinote.“ ( 7:33)

Allah taip pat sako: „Ir nesek tuo, apie ką neturi supratimo: juk klausa, rega, širdis- visos bus apie tai paklaustos.“ (17:36). Allah tarnas privalo manyti, kad Allah pasiuntė savo pasiuntinius su tiesa ir kad atskleidė Knygas kaip tiesą, kuria reikia sekti. Likusios žmonijos pareiškimai turi būti vertinami Allah tiesos šviesoje. Jei jų pareiškimai neprieštarauja tam, ką pranašai ir atskleistos knygos mums sako, tada taiyra tiesa, o jei skiriasi, tada tai yra netiesa. Jei asmuo abejoja, ar tas pareiškimas sutampa su tuo, ko pranašai mokė, ar ne, tada jis turėtų susilaikyti nuo komentarų ir nekalbėti nežinodamas. Žinios yra tai, kas yra patvirtinta įrodymu. Pranašas (salAllahu aleihi wa salam) mums atnešė naudingas žinias. Nors pranašas (salAllahu aleihi wa salam) mums suteikė ne visas pasaulio žinias, pvz medicinos, matematikos, ar žemdirbystės, bet žinios susijusios su religija turi būti imamos tik iš jo (salAllahu aleihi wa salam) mokymo ir pavyzdžio.

At Tahawi pasakė: „Niekas nėra saugus savo tikėjime, nebent visiškai paklūsta Allah (Kuriam priklauso šlovė ir didingumas) ir Joi pasiuntiniui (salAllah aleihi wa salam) ir paveda žinias dalykų, kurie yra dviprasmiški, tam kuris juos išmano.“ Tai yra, asmuo turi paklusti Korano tekstams ir sunai ir susilaikyti nuo abejonių iškėlimo bei neteisingų interpretacijų. Asmuo turėtų vengti sakyti, kad protas (REASON) prieštarauja tam ar anam perdavimui, ar kad protui (REASON) turėtų būti leista paimti viršų, kai perdavimai konfliktuoja su protu, nes protas yra perduotų pasakojimų pagrindas ir jei yra kontradikcija tarp jų, protas paima viršų. Tiesą sakant, taip niekada nenutiktų, bet kai kuriems žmonėms atrodo kad nutinka. Jei atrodo, kad protas prieštarauja perdavimui, o perdavimas autentiškas, tada tas, kas skelbiama, jog yra racionali tiesa, tikrai yra netiesa. Jei žmogus panagrinėtų tą dalyką, tai jam pasidarytų aišku. Kita vertus, jei perdavimas nėra autentiškas, nėra konflikto klausimo. Tiesa sakant, net nesuvokiama, kaip gali būti prieštaravimas tarp racionalios tiesos ir autentiško perdavimo.

Principas „kai yra prieštaravimas tarp proto ir perdavimo, protas turi paimti viršų‘‘ yra neteisingas.

Asmuo turi visiškai atsiduoti pasiuntiniui (salAllahu aleihi wasalam), vykdyti jo įsakymus, tikėti jo žodžiais ir paliudyti, jog tai tiesa, neprieštarauti jiems (žodžiams) neteisingu pagrindimu. Asmuo turi paklusti tik pranašo (salAllahu aleihi wa salam) autoritetui ir tikėti juo taip pat, kaip ir garbinti tik Allah ir atsiduoti tik Jam.

Tai yra du tauhid aspektai ir žmogus nebus apsaugotas nuo ugnies, jei nevykdys jų abiejų: tikėjimo į Allah vienybę ir tikėjimą į išskirtinį sekimą pranašu (salAllahu aleihi wa salam). Asmuo turi nesutikti ir nepriimti jokių kitų taisyklių ar mokymų, kurie prieštarautų pranašo (salAllahu aleihi wa salam) mokymui.

Kai žmogus išgirsta autentišką hadisą, jis tai turi priimti tarsi girdėtų tuos žodžius tiesiogiai iš pranašo (salallahu aleihi wa salam) lūpų. Asmuo turi nedvejojant priimti tai, ką išgirdo, nepriklausomai, jog tai nesutampa su kažkieno kito pažiūrom; priešingai, jis turėtų atsisakyti ir prieštarauti pažiūroms, kurios nesutampa su pranašo (salAllahu aleihi wa salam) mokymu.

Imamas Ahmad pasakė, kad Anas Ibn Iyadh papasakojo, jog Abu Hazm papasakojo Amr Ibn Shu‘ayb perdavus, kad jo tėvas iš savo senelio pasakė: „Mano brolis ir aš sėdėjom susirinkime. Kai kurie vyresnieji kompanjonai diskutavo apie Korano ają. Diskusiją įkaito ir kompanjonai pakėlė savo balsus. Tada atėjo pranašas (salAllahu aleihi wa salam) paraudęs iš piktumo. Jis pasakė: „Tylėkit! Dėl šito žmonės prieš jus buvo sunaikinti. Jie nesutiko su savo pranašais ir nukreipė savo knygos vieną dalį prieš kitą. Iš tiesų, Koranas buvo atskleistas, kad viena dalis patvirtina kitą. Ką žinote iš jo, vykdykite. O ko nežinote, klauskite tų, kurie žino.“ (Ahmad, 2:181, 185, 195, 196; Abdur-Razzaq As-San‘ani, Al-Musannaf, Habib Ar-Rahman Al-Azami, ed.(Beirut: AlžMaktab al-Islami, 1392/1972), hadisas nr 20367; Ibn Majah, Al-muqaddamah, 25. Grandinė hasan. Muslim, Al-Ilm, 2666, panašus į jį)

Allah aiškiai uždraudė neparemtas žiniomis kalbas apie Jį. Jis pasakė: „Sakyk: :Viešpats mano uždraudė šlykštybes, tas, kurios aiškios ir slaptos, nuodėmę ir piktadarystę be teisės, ir priskirti Allah draugus, apie ką jis nesiuntė jokio įrodymo, ir kad kalbėtumėt apie Allah tai, ko jūs nežinote.“ ( 7:33)

Allah taip pat sako: „Ir nesek tuo, apie ką neturi supratimo: juk klausa, rega, širdis- visos bus apie tai paklaustos.“ (17:36). Allah tarnas privalo manyti, kad Allah pasiuntė savo pasiuntinius su tiesa ir kad atskleidė Knygas kaip tiesą, kuria reikia sekti. Likusios žmonijos pareiškimai turi būti vertinami Allah tiesos šviesoje. Jei jų pareiškimai neprieštarauja tam, ką pranašai ir atskleistos knygos mums sako, tada taiyra tiesa, o jei skiriasi, tada tai yra netiesa. Jei asmuo abejoja, ar tas pareiškimas sutampa su tuo, ko pranašai mokė, ar ne, tada jis turėtų susilaikyti nuo komentarų ir nekalbėti nežinodamas. Žinios yra tai, kas yra patvirtinta įrodymu. Pranašas (salAllahu aleihi wa salam) mums atnešė naudingas žinias. Nors pranašas (salAllahu aleihi wa salam) mums suteikė ne visas pasaulio žinias, pvz medicinos, matematikos, ar žemdirbystės, bet žinios susijusios su religija turi būti imamos tik iš jo (salAllahu aleihi wa salam) mokymo ir pavyzdžio.
Vartotojo avataras
Rimante
Site Admin
 
Pranešimai: 70
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 12:46 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Ket Bir 13, 2013 6:20 pm

Aqyda Tahawyja

37. Žmogaus tikėjimas, kad Rojaus žmones matys Allah yra neteisingas, jei jis bandys įsivaizduoti kaip šitai gali būti įmanoma ar interpretuos pagal savo paties supratimą. Nuo interpretacijų turi būti susilaikoma, nes tie, kurie nukrypsta į Allah atributų sulyginimą su kažkuo kitu - nusuka nuo teisingo kelio. Nes Allah subhana taala gali būti aprašomas tiktai absoliučios Vienovės kontekste. Joks kūrinys nėra į Jį panašus.

Ibn Abi Al-‘Izz komentaras:

42. Žmogaus tikėjimas, kad Rojaus žmonės matys Allah yra neteisingas, jei jis bandys įsivaizduoti kaip šitai gali būti įmanoma ar interpretuos pagal savo paties supratimą, nes suvokti šį matymą arba bet kurį kitą iš šių subtilių reiškinių, kurie yra Viešpatavimo srityje, reikia vengiant interpretavimo ir griežtai laikantis nuolankumo. Tai yra islamo tikėjimas. Tie, kurie nesusilaiko nuo Allah atributų neigimo ar jų supanašinimo su žmogiškaisiais, iš tiesų yra klystantys, jie nesugeba garbinti Allah tinkamai.


Šie žodžiai skirti Mu‘tazilah ir panašiems į juos, kurie neigia Laimingą viziją [Allah matymą Rojuje] ir taip pat suvokia Allah panašų į Jo kūrinius. Pranašas saaw pasakė: „Jūs matysite savo Viešpatį kaip matote pilną mėnulį“. Šis palyginimas yra tarp dviejų vizijų, o ne tarp dviejų matomų objektų. Hadisas labai aiškus – Allah pasirodys Rojuje ir žmonės galės Jį matyti. Hadisas nepalieka jokių abejonių. Ir kas gali būti aiškiau nei tai? Jei tokį hadisą būtų leidžiama metaforiškai interpretuoti, nebūtų galima pasitikėti jokiu tekstu. Žinoma, jis negali būti interpretuojamas, kad žmonės žinos savo Viešpatį, taip kaip žino pilną mėnulį. Kai kurie žmonės ginčijasi dėl interpretacijos pateikdami aja: „Argi tu (O, Muhamedai) nematei kaip tavo Viešpats susidorojo su Dramblio Savininkais? [T.y. Dramblio armija, kuri atėjo iš Jemeno, vadovaujama Abrahah Al-Ashram, ir ketino sugriauti Ka'abah ir Makkah].“ (105:1) ir kitas ajas, kuriose žodis ra'i (matyti) priskiriamas širdžiai.

Iš tiesų, matymas kartais yra akių veiksmas, kartais supratimo veiksmas, kartais tam tikras sapnas, įsivaizdavimas ir t.t. Tačiau kiekvienu atveju kalboje yra kažkas, kas nurodo apie tai, koks matymas yra turimas omenyje. Jei kontekste nėra užuominų, tokia kalba yra neaiški ir nesuprantama. Ir koks teiginys galėtų būti aiškesnis už teiginį: „tu matysi savo Viešpatį kaip matai saulę vidurdienį, kai danguje nėra nė vieno debesies“(Ahmad, 3:16; Muslim, Al- Iman,...)? Ar galėtų kam nors kilti klausimas, ar čia kalbama apie matymą akimis, ar matymą mintimis? Ar kas nors dvejotų apie tikrąją šio hadiso reikšmę išskyrus tą, kurio širdį uždengė Allah?

Kažkas gali ginčytis, kad jie pasiekė tokią interpretaciją, nes protas atmeta Allah matymo galimybę. Į tai mes atsakome: jūsų tvirtinimas yra atmetamas daugybės protaujančių žmonių ir nėra nieko mąstyme, kas atmestų šį reiškinį. Dar daugiau, jei protas būtų paklaustas apie esybę, kuri egzistuoja savaime, bet negali būti pamatyta, tai protas suvoktų tai kaip neįmanomą.

Autoriaus žodžiai „jei jis bandys įsivaizduoti kaip šitai gali būti įmanoma ar interpretuos pagal savo paties supratimą...“ reiškia, kad tie, kurie pirmiausia įsivaizduoja, kad Allah matymas turėtų turėti tokias ir tokias savybes, panašias į kitus dalykus, ir paskui patvirtina tas savybes, kurias įsivaizdavo, yra atropomorfistai. Jei jie neigia Allah matymą, jie neigia Allah atributus. Iš tiesų, tai, ką jie turėtų atmesti, yra jų Vizijos įsivaizdavimas, o ne pati Vizija. Turime patvirtinti tai, kas yra teisinga, ir paneigti tai, kas yra melaginga.

Tai yra idėja, kurią autorius nori perduoti, teigdamas: „tie, kurie nesusilaiko nuo Allah atributų neigimo ar jų supanašinimo su žmogiškaisiais, iš tiesų yra klystantys, jie nesugeba garbinti Allah tinkamai.“ Mu‘tazilah įsivaizduoja, kad jie garbina Allah atmesdami Jo Vizijos koncepciją. Ar tai garbinimo aktas - neigti tobulumo atributą? Tas, kurio matymas yra paneigiamas, neturi tobulumo atributo, nes niekas taip pat yra nematomas. Taip pat yra ir kalbant apie žinojimą. Mes negarbinsime Allah, jei sakysime, kad negalime nieko žinoti apie Jį. Iš tiesų, mes Jį garbinsime, jei patvirtinsime, kad galime Jį žinoti, ir paneigsime, kad galime visiškai Jį suvokti. Neabejotinai, Allah negali būti pilnai suvoktas nei per viziją nei per žinojimą.

Autoriaus žodžiai „arba jei jis bandys interpretuoti tai pagal savo supratimą“ nukreipti prieš tuos, kurie interpretuoja tekstą kitu būdu nei akivaizdi jo reikšmė arba ką kiekvienas arabas suprastų. Vėliau kalbėdami apie tai rašytojai naudoja terminą „interpretacija“ (ta'wil). Jie sako, kad ta'wil - tai suprasti žodžius skirtingai nei yra jų akivaizdi ir atvira reikšmė. Tokiu būdu jie pakeičia įvairių tekstų prasmę. Jie sako: „mes reinterpretuojame viską, kas skiriasi nuo mūsų nuomonės“. Jie suteikia šiems iškraipymams (tahrif) pavadinimą ta'wil, kad tai skambėtų patraukliai ir priimtinai, bet Allah pasmerkia tuos, kurie bando padaryti melą patraukliu. Allah sako: „Ir taip Mes kiekvienam pranašui įvedėme priešų-šėtonų iš tarpo žmonių ir džinų.Vieni iš jų kreipiasi į kitus viliodami gražiomis kalbomis (vieni kitus).“ (6:112). Prasmė yra imama iš reikšmės, o ne iš žodžių. Daug melagingų idėjų buvo “įrodytos“ gražia kalba, kurios iš tiesų prieštarauja tikriesiems įrodymams.

Autoriaus žodžiai čia yra panašūs į tuos, apie kuriuos jau diskutuota anksčiau: „mes nebandome interpretuoti Jo :swt žodžių pagal mūsų nuomones ir įsivaizdavimus“. Jis pabrėžia šio teiginio reikšmę tokiais žodžiais: „suvokti šį matymą arba bet kurį kitą iš šių subtilių reiškinių, kurie yra Viešpatavimo srityje, reikia vengiant interpretavimo ir griežtai laikantis nuolankumo. Tai yra islamo tikėjimas“. Jis sako čia, kad privaloma susilaikyti nuo ta'wil (interpretavimo pagal vaizduotę), nes tai yra teksto iškraipymas. Bet autorius naudoja mandagų toną besiginčydamas su jais (jis nepavadino to iškraipymu), nes Allah sako: „Ginčykis su jais tokiu būdu, kuris yra geriausias.“ (16:125). Ir taip pat jis nesako, kad visko, kas yra ta'wil reikia vengti. Ir kartais reikia palikti akivaizdžią teksto reikšmę, kai ir jei yra dominuojantis įrodymas tokiam veiksmui iš Knygos ar sunnos. Jis turi omenyje, kad turime vengti melo, naujai sukurtų interpretacijų, kurios prieštarauja pamaldžiųjų protėvių nuomonei, ir kai Knyga ir suna rodo, kad tai yra neteisinga; ir turime vengti kalbėti apie Allah neturėdami žinių. Iš apgavikiškų ta'wil pavyzdžių yra interpretacijos apie įrodymus, susijusius su Laiminga Vizija; įrodymai apie Allah transedenciją; interpretacija, kad Allah nekalbėjo su Moze (alleihi salam) ir kad Allah nepaėmė Abraomo (alleihi salam) į Savo draugus.

Iš tiesų, žodis ta'wil buvo pradėtas naudoti ne savo originalia, pirmine reikšme. Ta'wil Allah Knygoje ir Pranašo saaw sunnoje yra dalyko, kurį nurodo tekstas, realumas. Pvz. informatyvaus pareiškimota'wil yra paaiškinto veiksmo atsiradimas; nurodančio pareiškimo ta'wil yra įsakyto veiksmo atlikimas. Aiša (radi Allah anha) perdavė: Pranašas saaw sakydavo nusilenkimo metu (maldoje): šlovė Tau, Allah, Mūsų Viešpatie, ir garbė Tau. Allah, atleisk man Korano vykdyme (yata'awwalu) [angliškame vertime – in implementation of the Quran]. Ji (radi Allah anha) turėjo omenyje 110 suros 3 ają (taigi, šlovink savo Viešpatį ir melsk Jo atleidimo). Allah sako Korane: „Nejaugi netikintys tikisi, jog neišsipildys (ta'wil) (numatyta bausmė) Šv. Rašte. Tą dieną, kai išsipildys (yati'tawiluhu) kas yra numatyta Šv. Rašte, tie, kurie pamiršo apie tai anksčiau, sakys: "Mūsų Viešpaties pranašai buvo atėję (ir pranešinėjo) tiesą.“ (7:53) Panašiu būdu minimas sapno ta'wil arba veiksmo ta'wil. Pvz., Allah sako: „Tai mano seno regėjimo sapne paaiškinimas“ (ta'wil). (12:100); „Jis išmokys tave sapnų aiškinimo (ta'wil)“ (12:6); <...>; „Dabar aš tau paaiškinsiu (ta'wil) (tuos dalykus), dėl kurių tu negalėjai likti kantrus“ (18:78) <...>. Kas gali paneigti šių ta'wil reikšmių egzistavimą ir žinojimą, kas yra susieta su įsakymais ir draudimais iš jų?

Kalbant apie informuojančius pareiškimus, tokius kaip pasakojimai apie Allah ir Pomirtinį gyvenimą, niekas nežino jų ta'wil, kuris yra jų tikroji realybė. Viskas, kas yra žinoma, yra tik tai, kas pasakyta, ir šitai negali būti suprasta jokiais apibūdinimais. Jei mes neturime išankstinės idėjos apie dalyką ar nesame jo patyrę, tai negalime žinoti jo realybės (ta'wil) tik per apibūdinimą. Taigi, galutinės tikrovės ta'wil yra žinomas tik Allah. Bet tai visiškai nereiškia, kad mes negalime to suprasti. Korane nėra ajos, kurioje Allah nereikalautų mūsų mąstyti. Nei Jis :swt apreiškė žodžius, kurių nenorėtų, kad mes suprastume, tačiau jų galutinė tikrovė žinoma tik Jam vienam. Štai ką žodis ta'wil reiškia Korane, sunnoje ir vyresniųjų pareiškimuose, nepaisant, ar jis sutampa su akivaizdžia teksto reikšme ar ne.

Žodį ta'wil naudoja daugelis Korano komentatorių, tokių kaip Ibn Jarir ir kt., kaip ištraukų aiškinimą, nežiūrint, ar tai akivaizdi žodžio reikšmė ar ne. Tai populiarus termino naudojimas. Šiame kontekste ta'wil yra lygiai tas pats kaip tafsir, kas teisinga yra išaukštinama, o kas klaidinga – atmetama.

„Bet niekas nežino jo aiškinimo (ta'wil), išskyrus Allah ir tuos, kurie iš tiesų turi pagrįstą žinojimą (nusimanantieji).“(3:7) – yra du šios ajos skaitymo būdai. Pirmas, skaityti sustojant po žodžių „išskyrus Allah“, antras – kai toje vietoje nesustojama. Abu šie skaitymo būdai yra teisingi. Pirmuoju skaitymu norima pabrėžti ajos dviprasmiškumą – žinios, kurių galutinis tikrumas yra paslėptas Allah. Antras skaitymo būdas nurodo palyginti nedviprasmiškas ajas, kurių reikšmes žino mokslininkai, ir tai yra jų ta'wil.

Tie, kurie sustoja po žodžių “išskyrus Allah“, neturi omenyje žodžių reikšmių ta'wil. Neišvengiama šio įsitikinimo pasekmė būtų, kad yra tokių žodžių, kuriuos Allah apreiškė Savo Pranašui saaw , kurių reikšmės niekas nežino, net Pranašas saaw . Žinių žmonės neturėtų nei dalies tokių žinių ir tik tegalėtų pasakyti: „Mes tikime Knyga: visas (Koranas)(apreikštas) nuo mūsų Viešpaties“ (3:7). Bet tai yra ką kiekvienas eilinis tikintysis galėtų pasakyti, ne tik tie, kurie nusimano (turi žinojimą). Būtina, kad nusimanantieji, turintys žinojimą, būtų kaip nors išskirti nuo pasauliečių. Ibn Abbas yra pasakęs: „Aš esu vienas iš nusimanačiųjų ir žinančių ta'wil“. Jis buvo teisus tai sakydamas, nes Pranašas saaw meldėsi už jį sakydamas: „O Allah leisk jam turėti gerą supratimą ir įžvalgumą tikėjime ir išmokyk jį ta'wil (al-Bukhari ir kt.)“. O Pranašo saaw dua visuomet atsakomos. Mudžahid pasakoja: „Aš recitavau Koraną Inb Abbas(ui) nuo pradžios iki galo ir aš sustodavau ties kiekviena eilute ir paklausdavau jo apie jas“. Daugelis tokių perdavimų parodo mums, kad jis komentavo apie viso Korano reikšmę ir niekada nepasakė apie nė viena ają: „tai yra iš dviprasmių ajų, kurių reikšmės niekas nežino išskyrus Allah“.

Kai kurie kolegos sako, kad dviprasmės ajos, tai yra atskiros raidės, kurios būna tam tikrų Korano sūrų pradžioje. Tai perduota iš Ibn Abbas. Tačiau daug žmonių kalbėjo apie šias ajas. Jei jų reiškmė yra žinoma, tai jos nėra dviprasmės ajos; ir jei reikšmė nežinoma, tai jos yra dviprasmės (neaiškios) ajos, o visų kitų likusių ajų reikšmė yra suprantama. Ir tokia yra norėta išvada.

Dar daugiau, Allah sako: „Jame yra aiškiai išdėstyti ajatai, kuriuose Rašto esmė. Kai kurie ajatai reikalauja paaiškinimo.“(3:7) Tos paskiros raidės daugumos mokslininkų požiūriu nėra suprantamos kaip visiškai pilnos ajos.

Pagal vėlesnių teisininkų ir teologų terminologiją ta'wil reiškia suprasti žodį mažiau tikėtina reikšme nei daugiau tikėtina reikšme tais atvejais, kai to reikalaujama. Būtent šia prasme buvo ginčijamasi dėl daugumos ajų, informuojančių ar liepiančių, ta'wil. Interpretacijos, sutinkančios su Korano teksto ir sunnos reikšme, yra teisingos; nesutinkančios – klaidingos. Apie tai detaliai diskutuojama svarbiuose darbuose. Tai minima At-Tabsirah'e, kurį Nasir Ibn Yahya Al-Balkhi perpasakojo leidus Umar Ibn Isma'il Ibn Hamad Ibn Abi Hanifah, nuo Muhammad Ibn Al-Hassan, kuris buvo paklaustas apie ajas ir pasakymus apie Allah atributus, kurių pažodinė reikšmė gali nuvesti į antropomorfizmą ir jis pasakė: „Mes priimame tai taip, kaip tai buvo perduota mums ir mes tikime tuo. Ir mes nesakome: Kaip yra tas? Kaip yra anas?“.

Kiekvienas turi žinoti, kad neteisinga, Dievą niekinanti reikšmė negali būti tikroji ar numanoma teksto reikšmė. Ir jei kas nors tai supras tokiu būdu, tai tik dėl to, kad jam nepakanka supratimo ir žinių. Yra sakoma apie kai kurių žmonių žodžius: „kiek kartų teisingi žodžiai ateina iš silpnai mąstančio žmogaus. Bet jie yra sunaikinami dėl jo silpno supratimo“. <...>

Ką tuomet galėtų kuris nors pasakyti dėl Allah pareiškimo – ir Jis yra pats teisingiausias ir geriausiai kalbantis – apie Knygą: „(Tai yra) Knyga su eilutėmis, fundamentaliomis (nustatyta reikšme), toliau detaliai paaiškintomis, - nuo To, Kuris yra Išmintingas ir Gerai Susipažinęs (su visais dalykais) (11:1). Tie, kurie pateikia tekstą pagal savo pačių interpretacijas tiki, iš tiesų, kad Korano ir hadisų kalba yra klaidinanti. Jie tiki, kad Koranas ir sunnah neaiškiai išdėsto apie tikėjimą ir nesugeba suformuluoti Allah vienumo terminais, atitinkančiais Jo Didybę. Štai tokie yra tikrieji pareiškimai tų, kurie daro ta'wil.

Tiesa yra ta – ką teigia Koranas, kad yra tiesa. Ir jis neįrodo dalykų, kurie yra melas. Vietoje to, suklaidinti žmonės mano, kad Korano pareiškimai yra klaidingi ir turėtų būti interpretuojami kitokiu būdu.

Tokiems žmonėms reikia atsakyti: „Durys, kurias jūs atvėrėte, nors jūs ir teigiate, kad nugalėjote kai kuriuos savo brolius musulmonus mažose detalėse, yra durys, kurias jūs taip pat atvėrėte ir politeistams ir eretikams. Ir nebeturite sugebėjimo jas uždaryti. Jei jūs leidote Korano žodžiams suktis nuo to, kaip jie yra suprantami, be jokio legalaus įrodymo tokiam Rašto sukimuisi, tuomet kokie yra principai, kurie skiria priimtiną interpretaciją nuo besisukančios, kuri yra nepriimtina?“

Jei atsakysi į šią kritiką sakydamas: „kas yra tvirtai įrodyta protu kaip nepriimtina, mes tai perinterpretuojame; visą kitą mes priimame taip kaip yra.“ , tuomet tavęs turi būti paklausta, „Kokiu pagrindu matuosi neabejotiną proto išvadą?“ Karmatian'o ezoterikai tvirtina, kad jų mąstymas parodė, kad joks tekstas negali būti priimamas kaip nominali vertė [angliškame vertime - face value]. Filosofai tvirtina, kad mąstymas prieštarauja tekstams, kurie kalba apie kūno prisikėlimą. Mutazila tvirtina, kad protas (mąstymas) atmeta Laimingą Viziją ir iškreipia Jo :swt išankstinį žinojimą apie žmonių veiksmus, taip pat Jo Kalbą ir Gailestingumą. Atvertos durys į tokias interpretacijas nuvedė į tiek daug tvirtinimų, paremtų mąstymu, protavimu, kad visų jų čia įvardinti tiesiog neįmanoma.

Yra du visiškai nepriimtini jų požiūrio rezultatai. Pirma, mes nepriimame nieko iš Korano ar sunnos reikšmių, kol mes neišanalizuojame dalyko labai smulkiai, kad nustatytumėm, ar protas priims tokį teiginį. Ir kiekviena grupė, kuri nukrypsta nuo Knygos tvirtina, kad protas nurodo tai, kuo jie tiki. Klausimas gali pasibaigti tik sumaištimi ir chaosu.

Antra, žmonės praras tvirtą tikėjimą viskuo, ką sakė Pranašas saaw , nes jie nebus tikri, ar akivaizdi jo kalbos reikšmė yra iš tiesų tai, ką jis saaw turėjo omenyje. Dar daugiau, jo kalbos interpretacijos yra preištaringos. Tai reiškia, kad mes negalėtume suprasti iš Korano ir hadisų kokia yra Allah žinia Jo žmonėms. Pranašo saaw misija buvo perduoti Allah žinią ir Koranas yra toji svarbiausia žinia. Tačiau mes randame ta'wil žmones cituojančius Koraną ir sunną, tik paremti savo požiūriui, kurį jie jau susiformavo, o ne pagrįsti savo požiūrį Koranu. Jei Koranas ir sunna sutinka su tuo ką jų protas tvirtina, jie priima tai. Jei tai prieštarauja tam, ką priima jų protas, jie tai perinterpretuoja. Tai atvėrė duris veidmainystei ir erezijai. Mes prašome Allah apsaugoti mus.

[...] – vertimo pastaba

Vertė Ausra


43. Tie, kurie nesusilaiko nuo nafi (Allah atributų neigimo) ir tašbih (Allah atributų supanašinimo su žmogiškaisiais), nusuka nuo teisingo kelio ir nesugeba Allah garbinti tinkamai.

Allah atributų neigimas (nafi) arba suvokimas jų panašių į žmogaus atributus (tašbih) yra širdies ligos. Širdies ligos yra dviejų rūšių: abejonės liga ir troškimo liga. Abi jos buvo paminėtos Korane. Allah sako: “Nebūkite pernelyg švelnialiežuvės, kad neįsigeistų jūsų taisai, kurio širdis nesveika, ir kalbėkite deramai”(33:32). Pirmoji buvo paminėta šiose ajose: “Jų širdys ligotos. Tegul Allah sustiprina jų ligą!”(2:10) ir “O tiems, kurių širdys nesveikos, ji pridėjo abejonių prie jų abejonių”.(9:125) Tai yra abejonės liga ir ji yra baisesnė už troškimo ligą. Pastaroji yra pagydoma, kai troškimas patenkinamas, o abejonei nėra vaisto, nebent Allah yra gailestingas ligoniui ir išgelbėja jį nuo to.

Neteisingi Allah atributų supratimai gali nuvesti arba į jų neigimą arba į antropomorfizavimą. Pirmasis yra blogesnis nei antrasis, nes jis reiškia Pranašo mokymų atmetimą ir iškreipimą, o antrasis – Pranašo saaw nustatytų ribų peržengimą. Allah atributų prilyginimas kūrinių atributams yra netikėjimas, nes Jis sako: “Nėr nieko panašaus į Jį”. (42:11). O neigti Jo atributus yra taip pat netikėjimas, nes Jis sako: “Jis – Girdintis, Regintis!” (42:11)

Tai yra viena iš tašbih rūšių. Tašbih yra dviejų rūšių. Viena reiškia Kūrėjo lyginimą su kūriniais. Šią rūšį teologai bandė be galo atmesti ir iškreipti. Bet tų, kurie laikosi šio požiūrio, yra mažiau, nei tų, kurie tiki antrąja tašbih rūšimi, kuri reiškia kūrinių prilyginimą Kūrėjui. Tai yra problema tų, kurie garbina Kristų, Uzairą, saulę, mėnulį, dievybes, angelus, ugnį, vandenį, veršį, kapus, džinus ir kitus dalykus. Tai žmonės, kuriems pranašai buvo atsiųsti, kad pakviestų juos garbinti vienintelį Allah, be partnerių.

44. Mūsų Viešpaties atributai (sifat) yra unikalūs (wahdanyjah), o savybės (nu’ūt) – absoliučiai savitos (fardanyjah). Joks kūrinys neturi tokių atributų kaip Jis.

Autorius rodo, kad tinkamai garbinti Allah reiškia neigti ir patvirtinti tuos atributus, kuriuos Jis atitinkamai paneigė ar patvirtino Sau. Jo teiginys: “Mūsų Viešpaties atributai (sifat) yra unikalūs (wahdanyjah)” kilęs iš ajos: “Sakyk: “Jis – Allah – Vienas.”(112:1). O jo žodžiai: “o savybės (nu’ūt) – absoliučiai savitos (fardanyjah)” yra kilę iš ajos: “Allah, amžinas, negimė ir nebuvo pagimdytas” (112:2-3). Teiginys: “Joks kūrinys neturi tokių atributų kaip Jis” kilęs iš ajos: “Ir nėr Jam lygių nė vieno!” (112:4)

Šie žodžiai pabrėžia mintį, kurią autorius išsakė anksčiau, apie Allah atributų pripažinimą ir antropomorfizavimo paneigimą. Žodžiai sifah (dgs. sifat) ir na’t (dgs. nu’ūt) yra sinonimai arba labai panašios reikšmės. Pirmasis apibūdina “esmę” (dhat), o antrasis – veiksmus. Wahdanyjah (ang. trans. wahdaniyyah) ir fardanyjah (ang. trans. fardaniyyah) taip pat laikomi sinonimais. Kai kurie sako, kad skirtumas tarp jų yra tas, kad wahdanyjah apibūdina “esmę”, o fardanyjah – atributus. Allah, Aukščiausiasis, yra vienas, unikalus Savo esme ir savitas Savo atributais. Tai yra tiesa ir nėra jokių tam prieštaraujančių kitų nuomonių. Aš, vis dėlto, jaučiu šiokį tokį daugiažodiškumą, ne tik čia, bet ir daugelyje kitų vietų. Toks stilius labiau tinka pamokslams ir maldoms, o ne diskusijoms apie tauhyd. Be to, įmantri ir ritminga proza taip pat labiau tinkanti pirmiesiems. Žodžiai “Nėr nieko panašaus į Jį”, esantys Korane (42:11) pabrėžia Allah šlovę geriau nei žodžiai “Joks kūrinys neturi tokių atributų kaip Jis”, kurie yra pavartoti čia.

Išvados:

1. Ta'wil reiškia suprasti žodžius skirtingai nei yra jų akivaizdi reikšmė, todėl privaloma susilaikyti nuo ta'wil (interpretavimo pagal vaizduotę), nes tai yra teksto iškraipymas. Tačiau kartais reikia palikti akivaizdžią teksto reikšmę, kai ir jei yra dominuojantis įrodymas tokiam veiksmui iš Knygos ar sunos.

2. Ta'wil Allah Knygoje ir Pranašo saaw sunnoje yra dalyko, kurį nurodo tekstas, realumas: Kalbant apie informuojančius pareiškimus, tokius kaip pasakojimai apie Allah ir Pomirtinį gyvenimą, niekas nežino jų ta'wil, kuris yra jų tikroji realybė, - tai žinoma tik Allah, bet tai visiškai nereiškia, kad mes negalime to suprasti.

3. Žodį ta'wil naudoja daugelis Korano komentatorių – tai yra ištraukų aiškinimas, nežiūrint, ar tai akivaizdi žodžio reikšmė ar ne, tai lygiai tas pats kaip tafsir.

4. Ta'wil pagal vėlesnių teisininkų ir teologų terminologiją reiškia suprasti žodį mažiau tikėtina reikšme nei daugiau tikėtina reikšme tais atvejais, kai to reikalaujama. Jų interpretacijos, sutinkančios su Korano teksto ir sunnos reikšme, yra teisingos; nesutinkančios – klaidingos.

5. Tie, kurie pateikia tekstą pagal savo pačių interpretacijas (ta‘wil) tiki, kad Korano ir hadisų kalba yra klaidinanti ir turėtų būti interpretuojama kitokiu būdu. Jie tiki, kad Koranas ir sunnah neaiškiai išdėsto apie tikėjimą ir nesugeba suformuluoti Allah vienumo terminais, atitinkančiais Jo Didybę.

6. Ta'wil žmonės cituoja Koraną ir sunnah tik paremti savo požiūriui, kurį jie jau susiformavo, o ne pagrįsti savo požiūrį Koranu. Jei Koranas ir sunnah sutinka su tuo, ką jų protas tvirtina, jie priima tai. Jei tai prieštarauja tam, ką priima jų protas, jie tai perinterpretuoja. Tai veidmainystė ir erezija.

7. Ta‘wil rezultatai yra du: (1) mes nepriimsime nieko iš Korano ar sunnos reikšmių, kol protas nepriims tokių teiginių, o kiekviena grupė, kuri nukrypsta nuo Knygos, tvirtina, kad protas nurodo tai, kuo jie tiki. (2) žmonės prarastų tikėjimą tuo, ką sakė Pranašas saaw , nes interpretacijos yra prieštaringos ir žmonės nebebūtų tikri, ar jo kalbos reikšmė yra iš tiesų tai, ką jis turėjo omenyje, taigi iš Korano ir hadisų nebegalėtume suprasti, kokia yra Allah žinia.

8. Neteisingi Allah atributų supratimai gali nuvesti arba į jų neigimą arba į antropomorfizavimą. Reikia vengti nafi (Allah atributų neigimo) and tašbih (Allah atributų supanašinimo su žmogiškaisiais), nes tai yra netikėjimas.

9. Tinkamai garbinti Allah reiškia neigti ir patvirtinti tuos atributus, kuriuos Jis atitinkamai paneigė ar patvirtino Sau.

10. Korano žodžių “Sakyk: Jis – Allah – Vienas. Allah, amžinas, negimė ir nebuvo pagimdytas. Ir nėr Jam lygių nė vieno!”(112:1-4) ir “Nėr nieko panašaus į Jį” (42:11) pilnai užtenka patvirtinti, kad Allah atributai (sifat) yra unikalūs (wahdanyjah), o savybės (nu’ūt) – absoliučiai savitos (fardanyjah) ir joks kūrinys neturi tokių atributų kaip Jis.

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Sek Bir 30, 2013 6:25 pm

Aqyda Tahawyja

39. Al-Miradž (kelionė per dangų) yra tiesa. Pranašas saaw buvo paimtas naktį ir pakilo, savo žmogiškoje formoje, būdamas atsibudęs, per Rojaus lygmenis į tas aukštumas, kurias jam saaw leido aplankyti Allah. Allah :swt atskleidė jam saaw tai, ką atskleidė ir palaimino bei užtikrino ramybę šiame ir kitame pasaulyje.

Ibn Abi Al-‘Izz komentaras:

46. Pranašo saaw perkėlimas
(miradž) yra tiesa. Jis buvo paimtas asmeniškai kelionei naktį ir pakeltas žmogiškoje formoje, būdamas atsibudęs, į Rojaus lygmenis, ir per juos į tas aukštumas, kurias Allah jam leido aplankyti. Allah apdovanojo jį Savo malonėmis, kuriomis Jis norėjo apdovanoti, ir atskleidė jam tai, ką norėjo atskleisti. Jo širdis nemelavo apie tai, ką jo akys matė. Palaimintas jis šiame pasaulyje ir Pomirtiniame.

Miradž reiškia priemonę, kurios pagalba pakylama. Tai veikia kaip kopėčios. Deja, to pobūdis yra nežinomas. Mes tikime tuo nesiaiškinant apie to pobūdį, kaip elgiamės ir su visomis kitomis transcendentinėmis tikrovėmis. Autorius sako: “Jis buvo paimtas kelionei naktį ir pakeltas, būdamas atsibudęs, žmogiškoje formose į Rojaus lygmenis”.

Pagal vieną nuomonę tai buvo sielos kelionė, bet jo kūnas buvo paliktas. Tai yra A’iša ir Mu’tawyjah (tegul Allah būna jais patenkintas) nuomonė, kaip išsaugojo Ibn Išaq. Pranešama, kad Al-Hassan Al-Basri taip pat laikėsi tokio požiūrio.

Tačiau reikia skirti tarp požiūrio, kad Pranašas saaw buvo paimtas kelionei naktį miegantis ir požiūrio, kad tai buvo sielos kelionė be kūno. Tai yra didelis skirtumas. A’iša ir Mu’tawyjah nesakė, kad kelionė vyko, kai jis miegojo, jie tik sakė, kad jis buvo paimtas su siela kelionei naktė, nors jo kūnas buvo paliktas. Skirtumas tarp šių nuomonių gali būti paaiškintas taip. Tai, kas matoma miegant, yra minčių pavaizdavimas juntamoje formoje. Pavyzdžiui, jis mato, kad yra paimamas į Rojaus lygmenis arba į Meką, nors jo siela nei pakyla, nei keliauja. Sapnų angelas gamina jam vaizdus, kurie tai pavaizduoja. Kai A’iša ir Mu’tawyjah sakė, kad naktinė kelionė (isra’) vyko miegant, jie turėjo galvoje, kad siela keliavo palikdama kūną ir tada ji sugrįžo į jį. (Pagal Al-Albani A’iša ir Mu’tawyjah pasakojimas nėra autentiškas, todėl nėra reikalo bandyti taip interpretuoti). Taigi, jie laiko tai viena iš Pranašo ypatingų privilegijų, nes nė viena kita siela negali pilnai pakilti į Rojaus lygmenis, išskyrus po mirties.

Kita nuomonė yra, kad isra’ vyko du kartus – vienąkart, kai Pranašas saaw buvo atsibudęs, o kitąkart – kai jis miegojo. Tie, kurie laikosi šio požiūrio bando suderinti hadisą, papasakotą Šuraik, kuriame Pranašas saaw sakė: “Tada aš pabudau iš miego” su kitais hadiso perpasakojimais. (Žodžiai “Tada aš pabudau iš miego” yra paminėti tik Šuraik perpasakojime ir yra laikomi jo klaida. Jo perduoto hadiso versijoje Ibn Hadžr pažymėjo dešimt aplinkybių, kurios nesutampa su kitomis hadiso versijomis).

Kai kurie sako, kad isra’ įvyko vieną kartą prieš apreiškimus ir antrą kartą po to. Kitas požiūris yra toks, kad tai įvyko tris kartus: kartą prieš apreiškimų gavimą ir du kartus po to. Panašu, kad kas kartą, kai žmonės atranda naują hadisą, kurio jie negali paaiškinti, jie priima tai, kaip naują įvykį tam, kad suderintų skirtingus perpasakojimus. Bet tokia sofistika yra skleidžiama tik žmonių, kurie patyrę hadisų moksle, nes vadovaujantys hadisų mokslininkai visi sutinka, kad isra’ vyko kartą, Mekoje, po pirmųjų apreiškimų gavimo, vieneri metai iki emigracijos, arba, kaip kiti mano, vieneri metai ir du mėnesiai iki emigracijos, kaip kad Ibn ‘Abdul-Barr paminėjo.

Komentuodamas tai Šams ad-Din Ibn Al-Qayyim teigė: „Aš stebiuosi, kaip žmonės galvoja, kad isra‘ įvyko keletą kartų. Kaip gali būti, kad jie mano, jog Allah nurodytų penkiasdešimt maldų ir Pranašas saaw vyktų pirmyn ir atgal tarp Jo ir Mozės, kol Jis sumažino jas iki penkių ir sakytų: „Aš sumažinau jų skaičių ir padariau tai pareiga mano tarnams“ ir tada vėl praeitų visą tai, įsakydamas iš pradžių penkiasdešimt maldų ir tada vėl sumažindamas jų skaičių iki penkių! Hadisų mokslininkai pažymėjo, kad Šuraik, kuris perdavė tokį hadisą apie isra‘, suklydo savo perdavime. Muslim išsaugojo geriausius jo perpasakojimus ir tada pasakė: „Jis pakeitė įvykių eigą, sudėdamas vėlesnius įvykius pradžioje ir ankstesnius įvykius pabaigoje, jis taip pat pridėjo keletą dalykų ir kitus panaikino. Ir Muslim neišsaugojo jo perpasakojimo ir jis teisingai pasielgė“.

Isra‘ hadisas teigia, kad Pranašas saaw buvo paimtas būdamas prabudęs, su visu kūnu, kelionei naktį iš Uždraustosios mečetės Mekoje į Bait al-Maqdis (ang. trans. Bayt al-maqdis) Jėruzalėje. Jis keliavo ant Buraq, lydimas Gabrieliaus. Bait al-Maqdis Pranašas saaw nulipo nuo Buraq, jį pririšo su žiedu prie mečetės vartų, ir vedė maldą, kurioje dalyvavo visi pranašai. Kai kurie sako, kad jis nulipo Betliejuje ir vedė maldą ten, bet tai nėra teisinga.

Tada Pranašas saaw buvo paimtas iš Jėruzalės į pirmąjį Rojaus lygmenį. Gabrieliui paprašius, vartai buvo atidaryti ir Pranašas saaw išvydo ten Adam, žmonijo tėvą. Pranašas saaw su juo pasisveikino. Adam jį irgi pasveikino atvykus, atsakė į pasisveikinimą ir patvirtino jo pranašavimą. Tada jis buvo pakeltas į antrąjį Rojaus lygmenį. Vartai buvo atverti ir jis ten išvydo Jahja Ibn Zakaryja (arab. trans. Yahya Ibn Zakariyya) (Joną) ir Isa Ibn Maryam (Jėzų). Jis pasisveikino su jais ir jie atsakė į pasisveikinimą ir patvirtino jo pranašavimą. Tada jis buvo pakeltas į trečiąjį Rojaus lygmenį. Ten jis pamatė Yusuf. Jis pasisveikino su juo ir į jo pasisveikinimą buvo atsakyta. Yusuf pasveikino jį atvykus ir taip pat patvirtino jo pranašavimą. Tada jis buvo pakeltas į ketvirtąjį Rojaus lygmenį. Ten jis išvydo Idrį, kuris pasiveikino su Pranašu saaw , pasveikino jį atvykus ir patvirtino jo pranašavimą. Tada jis buvo paimtas į penktąjį Rojaus lygmenį, kur jis pamatė Harun Ibn Imran (Aroną), kuris pasiveikino su juo, pasveikino atvykus ir patvirtino jo pranašavimą. Tada jis buvo paimtas į šeštąjį Rojaus lygmenį, kur jis išvydo Mozę. Mozė pasisveikino su juo, pasveikino atvykus ir patvirtino jo pranašavimą. Kai jis paliko jį, Mozė verkė. Jo buvo paklausta: „Kas privertė tave verkti?“ Jis atsakė: „Aš verkiu, nes aš mačiau, kad jaunas vyras, kuris yra atsiųstas po manęs, turės daugiau pasekėjų, einančių į Rojų, nei aš turėsiu.“ Po to Pranašas saaw buvo paimtas į septintąjį Rojaus lygmenį, kur jis sutiko Abraham ir pasisveikino su juo. Abraham pasisveikino ir patvirtino jo pranašavimą. Iš ten jis buvo paimtas į sidrat al-muntaha (Lotoso medis pačiame pakraštyje, ties paskutine riba) ir tada jam buvo parodytas bait al-ma‘mūr (ang. trans. bayt al-ma‘mūr) (dažnai lankomais namais) [angliškame vertime - the much-frequented house] [minima Korane 52:4, Ibn Kathir tafsir rašo, kad dviejuose sahih hadisuose patvirtinta, kad al-Bait al-ma‘mūr kasdien aplanko 70 000 angelų ir daugiau nebegrįžta aplinkyti šios vietos. Ibn Kathir rašo, kad al-Bait al-ma‘mūr yra vieta, kur angelai garbina Allah ir atlieka tawaf kaip ir žmonės atlieka tawaf aplink Kabą, kad tai yra Kaba tų, kurie gyvena septintajame Rojaus lygyje. Pranašas per isra‘ kelionę matė Ibrahim Al-Khalil, atsirėmusį nugara į al-Bait al-ma‘mūr. Tai buvo tas pats Ibrahim, kuris pastatė Kaba žemėje ir žinoma, atlyginimas atitinka veiksmą. Al-Bait al-ma‘mūr panaši į Kabą. Kiekvienas Rojaus lygis turi savo garbinimo namą, kuris tai pat yra maldos kryptis, šio lygio gyventojams. Namas, kuris yra žemiausiame Rojaus lygyje, vadinasi Bait Al-‘Izzah (ang. trans. Bayt Al-‘Izzah). Ir Allah žino geriausiai]

Tada jis buvo paimtas į Nepasiekiamybę [angliškame vertime – the Inaccessible], išaukštinta Jo Didybė ir Šventas Jo vardas. Jis priėjo arti Jo, dviejų nusilenkimų (ruku) atstumu arba mažiau. (Šis sakinys taip pat yra dalis hadiso perduoti Šuraik ir tai yra viena iš jo klaidų. Komentatorius turėjo tai pažymėti. Al-Khattabi pažymėjo, kad hadisas buvo perduotas per ir per kitas sekas, be Šuraik jose, ir šių žodžių jose nėra. Ibn Kathir sakė, kad Šuraik susimaišė pasakodamas hadisą ir pridėdamas žodžius, kurių nėra hadisuose, perduotuose kitų perdavėjų. Ibn Kathir taip pat pacitavo Al-Bayhaqi, kuris sakė, kad žodžiai: „Jis priartėjo...“, kurie taip pat yra ir Korane (53:8) kalba apie Gabrielių, o ne Allah. Dėl to sutaria visi Korano komentatoriai, bet čia Šuraik juos cituoja neteisingame kontekste, žr. Ibn Kathir, Tafsir al-Quran al-Azim). Allah atskleidė Savo tarnui tai, ką Jis norėjo. Jis įsakė atlikti penkiasdešimt maldų. Po to Pranašas saaw grįžo. Kai jis praėjo pro Mozę, Mozė paklausė jo apie tai, kas buvo įsakyta. Jis papasakojo jam apie penkiasdešimt maldų. Mozė pasakė, kad tai bus per daug jo pasekėjams ir kad jis turėtų grįžti pas Allah ir paprašyti Jo sumažinti jų skaičių jo pasekėjams. Pranašas saaw grįžo pas Gabrielių, klausdamas patarimo. Jis mostelėjo „Taip, jei tik tu nori.“ Taigi jis nunešė jį atgal pas Allah, Galingiausiąjį, Aukščiausiąjį ir Švenčiausiąjį, kol Jis buvo toje pačioje vietoje (tai yra Al-Bukhari Sahih ir keleto kitų perpasakojimų išsireiškimas), ir Jis sumažino maldų skaičių iki dešimt.

Tada jis nusileido, kol vėl pasiekė Mozę. Jis informavo jį apie tai, kas įvyko, ir jis [Mozė] pasakė: „Grįžk pas savo Viešpatį ir paprašyk sumažinti jų skaičių.“ Jis tęsė keliones tarp Mozės ir Allah, Šventojo, Aukščiausiojo, kol maldų skaičius buvo sumažintas iki penkių. Mozė sakė jam grįžti vėl ir dar sumažinti, bet Pranašas saaw tada atsakė: „Aš jau gėdijuosi savo Viešpaties, bet aš esu patenkintas ir aš paklūstu“. Tuo metu buvo padarytas pranešimas: „Aš pilnai įsakiau tai, ką aš norėjau padaryti privalomu ir aš sumažinau savo tarnams naštą“. (Isra‘ hadisas, perduotas Anas Ibn Malik per Malik bin Sa‘sa‘ah, įrašytas al-Bukhari, Muslim, An-Nasa‘i, Ahmad ir kt. Tekstas, kurį komentatorius cituoja yra iš Ibn Al-Qayyim „Zadal-Ma‘ad“, o ne tiesiogiai iš Al-Bukhari, o Ibn Al-Qayyim cituoja netiksliai).

Anksčiau minėjau, kas tarp Kompanionų išsiskiria nuomonės apie tai, ar Pranašas saaw matė savo Viešpatį savo akimis ar ne, ir paminėjau, kad teisinga nuomonė yra ta, kad jis matė Allah savo širdimi, o ne akimis. Tai, kas minima dviejose ajose suroje An-Nadžm: „Širdis (jam) nemelavo apie tai, ką jis matė“ (11-oji aja) ir „Ir matė jis Jį darkart nusileidžiantį“ (13-oji aja) yra Gabrielius, nes mes turime autentiškas žinias iš pačio Pranašo saaw . Pranašas saaw matė Gabrielių du kartus jo originalia forma, taip, kaip jis buvo sukurtas.

Kas dėl žodžių „prisiartino“ ir „nusileido“ paminėtų tos pačios suros 8-ojoje ajoje, „Paskui prisiartino ir nusileido“, jis yra ne tokie pat, kaip paminėti isra‘ hadise. A‘iša ir Ibn Mas‘ūd paaiškino, kad tai buvo Gabrielius, kuris prisiartino ir nusileido. Šios ajos kontekstas tai patvirtina. Ajos sako: „Išmokė jį turintis galios ir išminties. Štai stojo jis tiesiai aukščiausiajam horizonte, paskui prisiartino ir nusileido“. Iš kitos pusės, prisiartinimas ir nusileidimas paminėti isra‘ hadise yra apie Allah. Tai buvo Allah, kuris prisiartino ir nusileido. (Komentatorius pasikliauna Šuraik žodžiais, kurie, kaip minėta anksčiau, yra Šuraik klaidingai perduoti). O suroje An-Nadžm, iš kitos pusės, tai buvo Gabrielius, kurį Pranašas saaw matė nusileidžiantį į sidrat al-muntaha. Jis matė jį vieną kart žemėje ir kitą kartą – šalia sidrat al-muntaha.

Vienas iš įrodymų, kad Pranašas saaw buvo paimtas su visu kūnu, būdamas atsibudęs, yra aja: „Šlovė Tam, Kuris naktį perkėlė Savo vergą (‘abd) iš Uždraustosios mečetės į Al-Aksa mečetę”(17:1) Žodis ‘abd yra išsireiškimas naudojamas abiems – kūnui ir sielai, taip pat, kaip ir insan (žmogus) yra žodis, apimantis abu – asmens kūną ir sielą. Tai yra bendras, gerai žinomas termino vartojimas. Tai yra teisinga jo reikšmė (čia). Dėl to isra’ vyko su abiem (siela ir kūnu). Protas negali to paneigti. Jei kas galėtų abejoti žmogaus pakėlimas, tada jis taip pat galėtų abejoti ir angelų nusileidimu. Tai taip pat vestų prie pranašavimo paneigimo, kas yra aiškus netikėjimas (kufr).

Kas nors gali klausti, kokia išmintis yra Pranašo saaw , pirmosios būtybės, paėmimo į Bait al-Maqdis (Jėruzalėje). Atsakymas toks, ir Allah žino geriausiai, kad tai buvo padaryta tam, kad parodyti, jog Muhammad pranašavimas yra tiesa. Kada Kuraiš klausė Pranašo saaw apibūdinti Jėruzalę, jis ją jiems apibūdino (hadisas Al-Bukhari, Muslim). Jis taip pat informavo juos apie karavaną, kurį jis praskriejo šios kelionės metu (Ahmad, Ibn Kathir “Tafsir al-Quran Al-Azim”). Jei jis būtų paimtas tiesiai į Rojaus lygmenis iš Mekos, tai nebūtų įvykę. Niekas, žinoma, negalėtų klausti jo Rojaus apibūdinimo ir tada patikrinti jo teiginių teisingumą. Bet kadangi jie žinojo Bait al-Maqdis, jis galėjo jo apie tai paklausti.

Hadisas apie perkėlimą yra įrodymas, pagrindžiantis Allah transcendenciją apie kūriniją, jei kas apie tai mąstytų. Ir Allah yra vedantis.

Išvados:
1. Pranašas saaw isra‘ kelionei buvo paimtas su visu kūnu ir siela, būdamas atsibudęs iš Uždraustosios mečetės Mekoje į Bait al-Maqdis (ang. trans. Bayt al-maqdis) Jėruzalėje – tai patvirtina isra‘ hadisai ir Koranas.

2. Neteisinga nuomonė, kad Pranašas saaw isra‘ kelionei buvo paimtas miegantis, bei nuomonė, kad ši kelionė vyko daugiau nei vieną kartą.

3. Korane suroje An-Nadžm minima, kad Pranašas matė Gabrielių du kartus jo originalia forma, vieną kart žemėje ir kitą kartą – šalia sidrat al-muntaha, o prisiartinimas ir nusileidimas paminėti isra‘ hadise yra apie Allah.

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Rimante » Ket Lie 11, 2013 9:09 pm

(45) Allah yra be galo pakilus aukščiau savo apibrėžimo, nėra apribotas ar reikalaujantis kokių dalių, galūnių ar įrankių. Jis nėra apribotas šešių pusių erdvėje kaip visi kūriniai.

Prieš komentuojant šį tekstą, norėčiau padaryti pora pastebėjimų. Pirma, žmonės gali būti suskirstyti į tris grupes pagal tai kokius terminus pritaiko Allah. Viena grupė patvirtina tokį požiūrį į Allah; kita grupė neigia tai, o trečia kuri seka vyresniųjų pėdomis reikalauja daugiau paaiškinimų. Trečioji grupė nepriima iki tol kol tai yra patvirtinta ar paneigta bendrai. Ji laikosi tokio požiūrio, todėl, kad anksčiau mokslininkai naudojo terminologiją į kurią įėjo daug miglotumo ir dviprasmybių. Taigi, ne visi vartojo tą patį terminą išreikšti tai pačiai sąvokai. Nors, bet kuris visiškai paneigiantis atmeta ir tai kas yra teisinga, ir tai kas yra klaidinga, ir tuo pat primeta tiems, kurie patvirtina teiginius, kurių šie niekad neteigė. Kai kurie iš jų priima tokius terminus, kurie įgyja papildomas reikšmes, kurios eina prieš vyresniųjų požiūrį ir prieštarauja Koranui bei Sunai, arba nieko neturi nei prieš, nei už. Mes neturime teisės priskirti Allah atributų, kurių Jis pats sau nepaskyrė ar to nepadarė Jo Pranašas. Šiuo atžvilgiu mes turime būti siekėjai, bet ne inovatoriais.

Būtina ištyrinėti šią temą, nes tai yra savybių tema, ir priskirti Allah tai, ką Allah ir Jo Pranašas priskyrė, ir paneigti, tai ką Allah ir Jo Pranašas paneigė. Tvirtai laikytis terminų panaudotų tekstuose (Korane ir Sunoje), kurie apsaugos priimant ar atmetant išsireiškimus. Mes patvirtiname tuos terminus ir reikšmes, kurias patvirtino Allah ir Jo Pranašas.

Terminai kurie neturi aiškaus patvirtinimo ar paneigimo, nenaudojame kaip nenuginčijamo fakto, iki tol kol esame užtikrinti ką jie reiškia. Jeigu šios reikšmės yra teisingos - mes jas priimame, nors geriausiai panaudoti sąvokas surastas tekstuose (Korane ir Sunoje) ir nenaudoti miglotų terminų, nebent nebūtų kitos išeities. Bet netgi tada jie turėtų būti lydimi kontekste atrastų įrodymų, kurie parodytų reikšmę. Pavyzdžiui kas nors gali stengtis paaiškinti, bet oponentas liks neįtikintas arba nesupras iki tol kol šie terminai bus paaiškinti remiantis kontekstu.

Autorius įskaitant šią ištrauką, siekia paneigti antropomorfistų tokio kaip Dawud Al-Jawaribi ir kitų nuomonę, kurie teigia, jog Allah yra vientisas arba kūnas su organais.

Autorius yra teisus dėl šio teiginio, bet vėliau žmonės išplėtė jo neiginius ir peržengė ribas. Tai reikalaujo daugiau paaiškinimų. Vyresnieji sutaria, kad žmogus negali nustatyti Allah ir Jo atributų. Abu Dawud At-Tayalisi pasakė, kad Sufyan ir Abu Uwanah niekada nebandė nustatyti koks yra Allah ar palyginti, sugretinti Jį su kažkuom. Jie, tiesiog papasakodavo hadisą ir atsisakydavo toliau detalizuoti pasakojimą. Tik primygtinai reikalaujant, jie remdavosi kokiu nors kompanjonu (sahaba) ar pasiekėju. Mes sugrįšime prie šio teiginio, kai aptarsime autoriaus žodžius, „Jis užsklendė Savo kūrinius nuo Jo supratimo.“ Tai reiškia, jog niekas negali apibūdinti Allah, bet ne tai, jog Allah atsiskyręs nuo savo kūrinių. Abdullah Ibn Al-Mubarak buvo paklaustas „Kaip mes turime galvoti, apie savo Viešpatį“. Jis atsakė „Galvokite, kad Jis yra ant Sosto, visiškai kitoks nei Jo kūriniai“. Kažkas paklausė „Ar Jis kitoks apibrėžime?“, Jis atsakė taip.

Mes žinome, kad apibrėžimas kartais išreiškia, tai kas skiria vieną daiktą nuo kito ir išskiria. Kadangi Allah negyvena nei viename savo kūrinyje, ar neegzistuoja dėl jų, bet priešingai Jis egzistuoja dėl Savęs ir yra egzistencijos priežastis ir palaikytojas visų dalykų, nei vienas nepriešastaraus tokiam Allah apibrėžimui, nes tai reikš Allah egzistavimo ir Jo esybės paneigimą.

Šiuo klausimu tarp Ahl as-Sunnah yra vieningas sutarimas. Abu Al-Qasim Al-Qushayri savo Risalah teigia, kad Abu Abdur-Rahman As-Sulami pasakojo nuo Abu Mansur Ibn Abdulallah At-Tustari, atsakant klausimą apie Dievo egzistenciją, „Allah esmė yra vertinama su išmanymu. Jis negali būti aprėpiamas žiniomis, ar pamatytas akimis šiame pasaulyje. Jis yra prieinamas tikėjimu, bet viršyja apibrėžimą ir supratimą ir niekur neslypi. Akys Jį išvys aiškiai savo didybėje ir valdžioje tik pomirtiniame gyvenime. Jis paslepė nuo sutvėrimų Savo esybės pažinimą, bet leido pažinti jį per Savo ženklus. Taigi širdys pažįsta Jį, bet akys negali suprasti. Tikintieji Jį pamatys su savo akimis, bet apimti ar peržvelgti Jo didybės nesugebės“.

Kaip dėl terminų „dalys, galūnės ar įrankiai“, dalis neigiančiųjų atmetė kai kuriuos atributus, kurie yra patvirtinti nenuginčijamų įrodymų, tokių kaip ranka ir veidas. Abu Hanifa rašė Al-Fiqh al Akbar, „Allah turi rankas (yad), veidą (wajh) ir sielą (nafs). Jis tai pats paminėjo Korane. Tai yra Jo atributai, ir mes turime priimti juos nenagrinėjant jų prigimties. Mes niekada neturėtume sakyti, jog Jo ranka yra galybė ar palaima, tai darant panaikinamas atributas.“ Tai ką Imam teigė patvirtinata nenuginčijamų įrodymų. Pavyzdžiui, Allah pasakė „Kas sulaikė tave nuo nusilenkimo tam, kurį Aš sukūriau Savo Rankomis?“ (38:75), taip pat „Visa žemė prikelties dieną bus Jo delne, ir padangės suvyniotos Jo Dešine“ (39:67). Tai kas liečia veidą, Allah teigė, „Bet kuris daiktas žūsta, išskyrus Jo veidą“ (28:88); taip pat „Ir liks tik Veidas tavojo Viešpaties“ (55:27). Dėl Sielos Allah teigė (remiantis Jėzumi), „Tu žinai, tai kas mano sieloje, o aš nežinau kas Tavo Sieloje“ (5:116); ir „Lėmė jūsų Viešpats pats sau malonę“(6:54); taip pat „Ir aš pasirinkau tave Sau“ (20:41); ir galiausiai „Allahas sergsti jus tik nuo Savęs Paties“ (3:28). Pranašas tebūnie jam palaima, teigė viename hadise prašant užtarimo „Žmonės ateis pas Adomą ir sakys, „Allah sukūrė tave savo Rankomis, įsakė angelams tau nusilenkti ir išmokino tave visų vardus.“

Yra neteisinga teigti, kad dvi rankos čia reiškia pasaulio galybę, „kurį Aš sukūriau Savo Rankomis?“ (38:75), negali būti suprata, kaip „kurį Aš sukūriau su Savo dviems galybėmis“, kitaip Iblis galėjo pasakyti Allah, „Tu sukūrei mane su Savo galybe“, taigi Adomas neturėtų jokio pranašumo prieš jį. Iblis netgi su savo neištikimybe, žinojo Allah geriau nei Jahmiyyah. Be to nėra įrodymų Allah teiginyje „Negi jie nematė, kad Mes sukūrėme jiems iš to, kas sukurta Mūsų rankomis, galvijus, ir jie juos valdo?“(36:71). Allah pavartojo „Rankos“ daugiskaitoje nes kilmininkas „Mūsų“ irgi yra pavartotas daugiskaitoje, abu pabrėžia Allah viešpatavimą ir galybę. „Rankos“ daugiskaitos formoje niekada nebuvo panaudotas su vienaskaitos kilmininko forma. Taigi, žodžiai „kas sukurta Mūsų rankomis“ (36:71) negali būti sulyginti su „kurį Aš sukūriau Savo Rankomis“ (38:75).

Pranašas tebūna jam taika ir palaima tai pat, sakė apie Allah, „Jo uždanga yra lengva. Jeigu mes ją nuimtume, Jo Veido didybė nudegintų kiekvieną sutvėrimą , Jo akys pultų prie jų.“

Kita vertus, niekas nesako kad šie atributai yra organai (a‘da), limbs (jawarih), įrankiai (adwat) ar dalys (arkan, vns. Rukn). Rukn yra dalis esmės (mahiyyah), ir Allah yra vienareikšmiškai vienas, tobulas ir nedalus (Al- Ahad, As-Samad). Panašiai, „organai“ sudaro įspūdį pasidalinimo ir atsiskyrimo. Allah yra pakilus aukščiau už tai. Tai aiškiai pasako ši aya „kurie suskirstė Korana į dalis (idin)“ (15:91). Idin yra tokios pat šaknies kaip adwat. Jawarih (galūnės) reiškia kas įgyta ir naudojama. Adwat yra instrumentai, kurie yra panaudoti siekiant daryti gera ar vengiant blogio.

Visos šios reikšmės yra panaudotos su pagarba Allah. Tai yra priežastis, jokie žodžiai nebuvo panaudoti ryšium su Allah (Korane ar Sunoje). Žodžiai pabaudoti tekste turi tikslią reikšmę. Jie yra laisvi nuo bet kokio sumišimo ar klastos. Taigi, privaloma naudoti terminus panaudotus tekstuose (Korane ir Sunoje), kai jie kažką patvirtina ar neigia apie Allah, kitaip gali patvirtinti ką nors kas yra neteisinga arba paneigti tai kas yra teisinga. Visi šie terminai yra neapibrėžti ir gali būti interpretuoti skirtingais būdais.

Kaip dėl žodžio jihah (kryptis), gali reikšti kažką esamą arba neesamą. Gerai žinoma jog nieko nėra egzistencijoj išskyrus Kūrėją ir kūrinius. Vadinasi, jei kryptis reiškia egzistenciją kieno nors kito nei Allah, tai bus kažkas sukurta. Taigi toks, negali apimti Allah, nei viena sukurta būtybė negali pasiekti Jo. Jei žodžiu „kryptis“ išreiškiamas kažkas neesamas, tai yra anapus šio pasaulio, tai ten nėra nieko išskyrus Allah. Vartojant „kryptį“ šia prasme, jei mes teigiame jog Allah yra tam tikra kryptis ar vieta, tai yra teisinga, dėl to reiškia, jog Jis yra aukščiau pasaulio, už kūrinijos ribų ir anapus visko.

Tie kurie neigia kryptį, trokšta paneigti, jog Allah yra viršijantis ir aukščiau kūrinijos, savo įrodymus pagrindžia, kad visos kryptys ir erdvės yra sukurtos. Bet Allah turėjo būti prieš bet kokią kryptį ar erdvę. Dar daugiau, jei Allah yra pusėje ar erdvėje, tai reikštų jog dalis pasaulio yra amžinas, arba jog Allah kažkuriuo metu buvo virš erdvės ir vėliau į ją įžengė. Šie argumetai yra pirmaujantys siekiant parodyti, jog Allah yra niekur nesukurtas, nepaisant kaip mes vadinsime erdve, kryptimi ar kažkuo kitu. Tai tiesa. Bet faktas yra tai jog erdvė nėra kažkas egzistuojantis, tai tik požiūrio taškas (amr i‘tibari). Nėra jokių abejonių, kad erdvės ir kryptys (Jihat) yra beribės ir tai kas yra neapribota neegzituoja.

Tai ką autorius teigė, „Jis nėra apribotas šešių pusių erdvėje kaip visi kūriniai“, yra teisinga ta prasme, jog niekas sukurtas negali apimti Jo. Priešingai, Jis yra viską apimantis ir yra virš visko.

Bet dar yra pora pastebėjimų, kurie turi būti išsakyti liečiantys jo pareiškimą. Pirma, būtų geriau jam vengti naudoti šiuos terminus kurie yra bendri ir migloti. Kas nors gali apkaltinti jį darant prieštaraujančius apibrėžimus ir ginčytis, jog jis patvirtina tai jog Allah apima viską ir yra virš visko aukščiau. Ir kad tuo pačiu paneigia, jog Jis yra virš visko. Tačiau, šis kaltinimas lengvai gali būti atmestas, kaip mes ir padarėme, tai ką jis neigia yra kažkas sukurta, kuris apima Jį. Šis pavydys parodo jog geriausia naudoti tekstų (Korano ir Sunos) žodžius.

Kitas pareiškimas, „kaip visi kūriniai yra“, užsimina jog visos sukurtos būtybės yra sudarytos. Tai yra ginčytina. Jeigu jis turi omenyje, jog jie yra sudaryti kažko kas egzistuoja, tai yra netiesa, pasaulis nėra sudarytas kito pasaulio. Jei tai nėra faktas, tai kas nors grįš prie begalybės. Kita vertus, jei jis nori pasakyti „riba kuri neegzistuoja“, tai taip pat neteisinga. Ne viskas kas sukurta neegzistuoja. Kai kurie dalykai yra viduje kitų, kaip kad dangus ir žemė ir panašiai. Be to, kai kurie dalykai pažymi galutines sukurto pasaulio ribas, tokių kaip Sostas. Bet kuriuo atveju, pasaulis nėra nei viename sukurtame kūrinyje, nors kitaip mes negalėsime išvengti neriboto grįžimo, kaip ką tik pasakėme.

Kas nors galėtų reaguoti į šį prieštaravimą teigdamas, jog žodis sa‘ir žodžių junginyje sa‘ir al-mubtada‘at (kaip visi sutvėrimai yra) nereiškia „visi“, bet „visi likę“ sutvėrimai, kuri yra pirminė žodžio reikšmė. Sa‘ir sudaryta iš panašios šaknies žodžio su‘r. Kuris reiškia kas yra kairėje nuo gėrimų ir maisto. Taigi, užuomina čia būtų „daugelis sutvėrimų ir ne visi iš jų“, arba „dauguma bet ne visuma“. Taigi , autorius nori pasakyti jog Allah nėra ko nors apribotas, kaip dauguma kūrinijos. Jis yra visiškai beribis. Tačiau, mes negalėtume įsivaizduoti, kad autorius pritaria tiems kurie teigia, jog Allah nėra šiame pasaulyje ar išorėjo šio pasaulio, kaip keletas aiškintojų spėjo. Bet jo mintis buvo kad Allah yra per daug pakilus, kad koks nors Jo kūrinys galėtų jį apimti ir per tobulas, Taigi , autorius nori pasakyti jog Allah nėra ko nors apribotas, kaip dauguma kūrinijos. Jis yra visiškai beribis, kad jam reikėtų ko nors, būti Soste ar kur nors kitur.

Tai yra ginčytina ar Imam Abu Hanifah kada nors taip teigė. Jo oponentai užpuolė jį dėl daug nereikšmingesnių dalykų. Ar jie galvojo, kad jis taip teigė, jei taip jie atvirai būtų pasmerkę jį ir tas pasmerkimas būtų visiems žinomas. Priešingai, Abu Muti Al-Balkhi pasakojo, kad Abu Hanifah patvirtino Allah būti virš pasaulio, kaip mes anksčiau minėjome, Dievui norint. Bet dauguma akivaizdžias šių paminėtų žodžių prasmes, turėjo mintyje koncepcijos neigimą. Šio pobūdžio teiginio nėra Knygoje ir Sunoje. Dėl šios priežasties, teigiu, jog vyrauja nesutarimų ar tai tikrai pasakė Abu Hanifah. Geriausiai būtų susilaikyti nuo kategoriškų pasisakymų šiuo klausimu. Ar tai buvo susiję dalykai su paminėtais Korane ir Sunoje, mes galėtume kalbėti apie tokius dalykus, kaip Sosto iškėlimas (istiwa) ar nusileidimas (nuzul). Tiktai nežinantis žmogus galėtų sakyti, jog kai Allah nusileidžia į žemiausią dangų, kaip paminėta hadise, Sostas bus aukščiau Jo ir Jis bus tarp dviejų visatos karalysčių. Tai eitų prieš Vyresniųjų sutarimą ir taip pat prieš Koraną ir Suną.

Dar daugiau, Shaykh al-Islam Abu ‚Uthman Isma‘il Ibn ‚Abdur-Rahman As-Sabuni parašė, kad jis yra girdėjęs iš Abu Mansur Ibn Hmshadh kad Abu Hanifah buvo paklaustas apie hadisą kuris mini Allah nusileidimą. Jis atsakęs „Allah nusileidžia tik jam žinomu būdu“.

Ties kurie susilaikė apie Allah trancendentiškumo klausimą daro tai, nes jų Korano, Sunos ir Vyresniųjų pasisakymų žinios yra ribotos. Dėl šios priežasties dalis jų atmeta nuomonę, jog Allah yra virš Sosto. Jie teigia, kad Jis nėra nei virš nei šalia jo, nei pasaulio viduje nei išorėje. Taigi jie apibūdina Allah neigiamais ir neįmanomais terminais. Jie atsisako spėlioti apie Jį, ką Jis teigė apie Save. Kaip kad Jo buvimas virš pasaulio ar įsikūrimas Soste. Kiti sako, kad jis egzistuoja visur. Dar vieni teigia, kad jis yra viskas kas čia yra, ir panašiai. Daug pakilesnis yra Allah virš visų šių audringų spėlionių ir šventvagiškų teiginių. Su Dievo pagalba, mes aptarsime Allah trancendentiškumą (‚ulu) detaliau vėliau. Tuo tarpu komentuosim autoriaus teiginį, „Jis apima viską ir yra virš visko“.


Išvados:

-Mes neturime teisės priskirti Allah atributų, kurių Jis pats sau nepaskyrė ar to nepadarė Jo Pranašas.

-Allah negyvena nei viename savo kūrinyje, ar neegzistuoja dėl jų, bet priešingai Jis egzistuoja dėl Savęs ir yra egzistencijos priežastis ir palaikytojas visų dalykų.

-Allah yra per daug pakilus, kad koks nors Jo kūrinys galėtų jį apimti ir per tobulas. Allah nėra ko nors apribotas, kaip dauguma kūrinijos. Jis yra visiškai beribis, kad jam reikėtų ko nors, būti Soste ar kur nors kitur.
Vartotojo avataras
Rimante
Site Admin
 
Pranešimai: 70
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 12:46 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Ket Rgp 22, 2013 10:56 am

(47) Al-Hawd (Šaltinis), kurį Allah, pagerbdamas Pranašą saaw , dovanos Jam saaw idant numalšinti Jo saaw ummos troškulį, yra faktinis.

Hadisai papasakoti apie Šaltinį siekia mutawatir lygį. Jie buvo papasakoti iš trisdešimties pavienių (odd) kompanijonų. Mūsų mokytojas, Šeykhas Imad ad-Din Ibn Kathir, lai Allah :swt apipila jį Savais palaiminimais, surinko visus kanalus, per kuriuos hadisai buvo pernešti į jo didžią istoriją Al-Bidayah wa an-Nihayah.

Iš šių grandinių yra tai, ką Al-Bukhari užrašė iš Anas Ibn Malik, kuris papasakojo Pranašui saaw sakius: „Mano Šaltinis bus toks platus, kaip atstumas tarp Aylah ir San‘a Jemene. Ir jis turės tiek ąsočių, kiek žvaigdžių danguje.“
Anas taip pat papasakojo Pranašui sakius: „Kai kurie iš mano kompanijonų ateis prie mano Šaltinio. Kuomet aš juos išvysiu ir jie bus man pristatyti, jie bus užlaikyti kelyje beeinant pas mane. Aš tarsiu: „Mano kompanijonai!” Bus pasakyta: „Tu nežinai, ką jie pakeitė (įvedė naują) po tavęs.“ [Muslim]

Ahmad užrašė iš Anas Ibn Malik sykį Pranašui saaw trumpam užsnūdus. Paskui Jis saaw pakėlė savo galvą ir nusišypsojo. Tuomet arba Jis saaw jiems tarė, arba jie tarė Jam: „ Kas tave privertė nusišypsoti?“ Jis saaw tarė: „Tik ką man buvo apreikšta sūra. Ji sako: Vardan Allah Maloningojo Gailestingojo, iš tiesų Mes dovanojome tau Al-Kauthar... (Gausybės Upę), iki sūros pabaigos. Tuomet Jis saaw pasakė: „Ar žinote kas yra Kauthar?“ Jie atsakė: „Allah ir Jo :swt Pranašas žino geriausiai.“ Jis saaw tarė: „Tai yra upė, kurią Allah :swt man skirs Rojuje. Ji bus gausi gerybėmis. Teismo Dieną mano pasekėjai ateis prie jos ir ras ten tiek taurių gėrimui, koks esti skaičius žvaigdžių. Dalis jų, betgi, bus paimti. Aš tarsiu: „O Allah, jie yra iš mano ummos.“ Allah :swt atsakys: „Tu nežinai, ką jie darė po tavęs.“ Muslim užrašė šį hadisą tokia formuluote: „Tai yra upė, kurią Viešpats yra pažadėjęs man. Ji bus gausi gerybėmis. Ji bus šaltinis, prie kurio ateis mano pasekėjai Teismo Dieną.“ Likę hadisai yra tokie pat kaip tas, kurį užrašė Ahmad.

Hadiso reikšmė yra ta, jog bus du išėjimai iš Gausybės Upės į Šaltinį. Šaltinis bus ant Nuosprendžių Lygumos priešais Tiltą (as-Sirat), kuris privers žmones svirduliuoti. Daliai jų nebus leista atsigerti iš Šaltinio, kadangi jie kadaise atsimetė iš Islamo. Žmonės kaip jie, nepajėgs pereiti tilto.

Al-Bukhari ir Muslim užrašė iš Džundub Ibn Abdullah Al-Badžali, kuris girdėjo Pranašą saaw sakant: „Aš būsiu pirma jūsų prie Šaltinio.“ Hadise vartojamas žodis Farat reiškia tą, kuris pasieks vandenį pirmas.

Al-Bukhari užrašė iš Sahl Ibn Sa‘d Al-Ansari, jog Pranašas saaw pasakė: „Aš būsiu pirma jūsų prie Šaltinio. Bet kuris atėjęs prie jo, gers iš jo, o kuris gers iš jo niekados nebebus ištroškęs. Dalis žmonių ateis pas mane, kuriuos aš atpažinsiu, ir kurie atpažins mane, bet tarp jų ir manęs bus barjeras.“ Abu Hazm, vienas iš hadiso perdavėjų pasakė: „An-Nu‘man Ibn Abi Ajaaš girdėjo mane (man pasakojant tai). Jis tarė: „Ar šitaip tu tai girdėjai iš Sahl?“ Aš tariau - taip. Jis tarė: „Aš prisiekiu tai girdėjus iš Abu Sayd Al Khudri, bet jis pridūrė: „Jie yra iš mano ummos. Ir bus pasakyta: „Tu nežinai, ką jie pakeitė (įvedė naują) po tavęs.“ Aš sakysiu: „Išeikite išeikite, tiems, kurie pakeitė po manęs.“

Iš visų šių hadisų apie Šaltinį galima daryti išvadas, jog Šaltinis yra didžiulis. Jo vanduo pareis iš Gausybės Upės, sumaišytas kartu su Rojaus vandeniu. Jis bus baltesnis už pieną, šaltesnis už ledą, saldesnis už medų, kvapnesnis už muskusą. Šaltinis bus milžiniškas – tokio paties ilgio kaip jo plotis. Atstumas tarp jo kampų prilygs mėnesio ilgumo kelionei. Kai kuriuose hadisuose teigiama: „Jo vandens gausės tol, kol žmonės iš jo gers. Iš jo purvo, esančio dugne susidarys muskusas. O iš jo akmenukų susidarys perlai, aukso luitai ir įvairių rūšių brangakmeniai. Tebūnie Šlovė Vieninteliam, kuris kuria ką Panorėjęs".

Kai kurie hadisai teigia, jog kiekvienas iš Pranašų turės po Šaltinį, bet mūsų Pranašo saaw Šaltinis būsiąs didžiausias ir saldžiausias iš visų bei pagirdys daugiausiai žmonių. Lai Allah, iš Savo Malonės ir Dosnumo, įtraukia mus į jų tarpą.

Abu Abdullah Al-Qurtubi rašė At-Tadhkirah, „Nuomonės skiriasi dėl Svarstyklių ir Šaltinio – kuris jų bus pirmas. Vieni sako, jog Svarstyklės bus pirma. Kiti – jog Šaltinis. Abu Al-Hassan Al-Qabisi sako, jog esti teisinga pirmoji nuomonė.“ Al-Qurtubi taip pat paremia šią nuomonę pagal prasmę. Jis sako, jog žmonės pakilę iš kapų bus ištroškę, taigi jie pirmiausia eis Šaltinio link, o po to link Svarstyklių ir Tilto. Abu Hamid Al-Ghazali Kašf Ilm al-Akhirah pasakoja iš tam tikrų Vyresniųjų, kurie rašė šia tema, jog Šaltinis bus po Tilto. Bet tai yra klaida, sako Al-Ghazali. Al-Qurtubi sako: „Tai yra teisinga. Jūs neturėtumėte galvoti, jog tai įvyks šiame gyvenime. Šitai bus kitame gyvenime, kuris švytės kaip sidabras, kur nebus kraujo praliejimo, nei vieno nebus neteisaus, ir kur Allah :swt nusileis nuosprendžiui.“

Lai Allah :swt prakeikia tuos, neigiančius Šaltinio egzistavimą. Aš bijau, jog Teismo Dieną jie bus užtverti nuo jo.

(48) Aš-Šifa‘ah (tarpininkavimas/užtarimas) jų (Musulmonų) vardu taip pat yra faktas, kaip buvo pranešta hadisuose.

Tarpininkavimas esti daugybės rūšių. Daliai jų yra pritarta Musulmonų ummos. Kas dėl kitų - Mu‘tazilah ir kiti eretikai atmeta juos. Pirmoji rūšis yra pirmasis ir didžiausias tarpininkavimas, kuris yra mūsų Pranašo saaw išskirtinė privilegija iš visų jo brolių Pranašų ir Pasiuntinių ( tebūnie jiems Allah :swt palaiminimai). Esama nemažai Al-Bukhari, Muslim hadisų, ir kitų darbų apie šį tarpininkavimą.

Iš šių pasakojimų yra vienas, papasakotas Abu Hurayrah, kuris sakė: „Sykį Allah Pranašui saaw buvo atnešta avienos. Pranašui buvo pasiūlyta avienos koja, mat ji buvo Jo saaw mėgiamiausia. Jis saaw kelis sykius jos atsikandęs tarė: „Aš būsiu žmonių lyderis Teismo Dieną. Ar jūs žinote kodėl? Allah :swt surinks visus – nuo pačių pirmųjų iki pačių paskutiniųjų laikų – ant vienos lygumos (kur stebėtojas galės juos visus matyti ir jie galės girdėti pranešėją. Ir saulė prisiartins prie jų. Jie susidurs su situacija, kurios negalės pakelti.) Dalis žmonių tars: „Ar jūs nematote padėties, kurioje jūs esate ir būseną, kurios priėjote? Ar jūs neieškosite to, kuris gali užtarti pas jūsų Viešpatį?“ Kita dalis žmonių sakys: „Kreipkitės pas savo tėvą, Adomą.“ Jie eis pas jį sakydami: „Adomai, tu esi žmonijos tėvas, ir Allah :swt sukūrė tave Savomis Rankomis ir įpūtė į tave Savos Sielos, ir įsakė angelams tau nusilenkti, ir leido tau gyventi Rojuje. Argi tu neužstosi mūsų pas savo Viešpatį? Argi tu nematai kokioje (apgailėtinoje) būklėje mes randamės ir kokią situaciją mes priėjome?“ Adomas aleyhi salam jiems atsakys: „Mano Viešpats yra toks užsirūstinęs, kaip niekados nėra buvęs ir niekados nebus. Ir Jis :swt uždraudė man medį, bet aš nepaklusau (Jam). (Aš nerimauju dėl) savęs paties. Savę paties! Eikite pas kažką kitą. Eikite pas Nojų. Tuomet jie nueis pas Nojų aleyhi salam tardami: „Nojau, tu buvai pirmas iš Allah Pranašų (siųstų) žemės žmonėms, ir Allah pavadino tave dėkinguoju tarnu. Argi tu nematai kokioje klaikioje būklėje mes randamės ir kokią situaciją mes priėjome?“ Nojus atsakys: „Šiandien mano Viešpats yra toks Rūstus, kaip niekados nėra buvęs ir niekados nebus. Aš dėl savęs paties nerimauju. Savęs paties! Eikite pas kažką kitą. Eikite pas Abraomą.

„Tuomet jie tars: „Abraomai, tu esi Allah Pranašas ir Jo brangus draugas žemėje. Argi tu nesuvoki mūsų būklės, kokia ji apgailėtina? Jis atsakys: „Mano Viešpats labai Piktas šiandien, kaip niekados nėra buvęs ir niekados nebus.“ Tuomet jis atkurs atmintyje savo melagingus tvirtinimus ir tars: „Aš baiminuosi dėl savęs. Aš baiminuosi dėl savęs. Eikite pas Mozę.“ Tuomet jie nueis pas Mozę aleyhi salam tardami: „Tu buvai Allah Pranašas. Allah pasirinko tave Jo Žinios (skelbėju) ir kalbėjo su tavimi ypatingai. Užtarki mus pas savo Viešpatį. Argi nematai kokioje mes būklėje?“ Mozė jiems atsakys: „Mano Viešpats yra itin Piktas, kaip niekados nėra buvęs ir niekados nebus. Aš užmušiau tą, kurį man nebuvo paliepta užmušti. Aš labai nerimauju dėl savęs, dėl savęs, dėl savęs. Eikite pas kažką kitą. Eikite pas Jėzų.“ „Tuomet jie tars: „Jėzau, tu esi Allah Pranašas ir Jo :swt žodis/pažadas (word), kurį Jis dovanojo Marjam, ir siela/dvasia iš Jo :swt – Pranašas saaw toliau kalbėjo – „Jėzus buvo tiesiog toks – ir tu kalbėjai su žmonėmis kol (būdamas) lopšyje. Užstoki mus pas savo Viešpatį. Argi nematai kokioje apgailėtinoje būklėje mes randamės? Argi nematai kokią situaciją mes priėjome?“ Jėzus aleyhi salam atsakys: „Mano Viešpats šiandien yra Rūstus, kaip niekados nėra buvęs ir niekados nebus.“ Ir jis nepaminės nė vienos nuodėmės (savo ruožtu, bet tars): „Eikite pas kažką kitą. Eikite pas Muhammad saaw.“

„Jie nueis pas Muhammad saaw sakydami: „Muhammad, tu esi Allah Pasiuntinys ir paskutinis Pranašas. Allah yra tau atleidęs praeities ir ateities nuodėmes. Užtarki mus pas savo Viešpatį. Argi nematai kokioje apgailėtinoje būklėje mes esame? Argi nematai kokią padėtį mes priėjome?“ Tuomet aš atsistosiu ir nueisiu prie Sosto ir nusilenksiu savo Viešpačiui, Pakiliausiam. Tuomet Allah išmokins mane tam tikrų žodžių, kurių nežinojau ir įkvėps mane garbinti Jį žodžiais, kurie nebuvo suteikti nė vienam iki manęs. Jis :swt tars: „Muhammad, pakelki savo galvą, prašyk ir tau bus suteikta; užtarki ir tavo užtarimas bus priimtas.“ Aš tarsiu: „O Viešpatie, mano umma, mano umma. O Viešpatie, mano umma, mano umma. O Viešpatie, mano umma, mano umma.“ Jis :swt tars: „Tiems iš tavo ummos, kurie nesusidurs su atsiskaitymu/sąskaitos suvedimu, įleiski juos pro dešiniąsias Rojaus duris. Kiti įžengs Rojun pro kitas duris kartu su likusiais tavo pasekėjais. Pranašas saaw tuomet tarė: „Prisiekiu Tuo, Kurio Rankoje yra mano siela, atstumas tarp dviejų durų pusių prilygs atstumui tarp Mekkos ir Hadžar ar tarp Mekkos ir Busra.“ [perduota Al-Bukhari ir Muslim; bet ši konkreti formuluotė randama tik pas Ahamd Musnad].

Labiausiai nuostabą keliantis dalykas yra tas, jog dalis mokslininkų, kurie papasakojo šiuos hadisus iš daugiau nei vienos grandinės, nė neužsimena apie pirmąjį tarpininkavimą, kuriame Allah :swt ateis nuspręsti žmonių reikalus, kaip yra minima hadise apie Trimito Pūtimą. Bet tai ir yra pasakojimo mintis ir tai yra tai, ką`pradžios kontekstas užsimena. Žmonės prašys užtarimo iš Adomo ir kitų Pranašų po jo, kad apspręstų tarp žmonių. Jie ieškos išsigelbėjimo iš jų padėties, kaip kad likęs pasakojimo tekstas rodo. Kai jie pasieks susibūrimo vietą tai yra tada, kuomet jie paminės tautos nuodėmingųjų užtarimą ir jų išsivadavimą nuo Pragaro ugnies.(?)

Tai tarytum Vyresniųjų tikslas, kurie papasakojo sutrumpintą šio hadiso turinį, paneigti Khawaridži ir tuos, iš Mu‘tazilah tarpo, kurie anais sekė. Šie žmonės yra tie, kurie atmeta nuomonę, jog bet kas [anyone] bus ištrauktas iš Pragaro po to, kai įžengs į Jį. Dėl to, jie pamini tik vieną hadiso dalį, kurioje aiškiai konstatuojamas šių žmonių paneigimas bei jų erezijos, prieštaraujančios hadisui.

Šitai aiškiai paminėta hadise apie Trimitą. Jeigu nesibaiminčiau, jog tai pailgins šį darbą, būčiau įtraukęs visą tą hadisą. Kai kurie dalykai, kuriuos jis mini yra tai, jog jie eis pas Adomą, tuomet Nojų, tuomet Abraomą, tuomet Mozę, tuomet Jėzų ir tuomet ateis pas Allah :swt Pranašą Muhammad (lai būna jiems visiems ramybė). Jis saaw eis ir nusilenks prie Sosto vietoje, pavadintoje Al-Fahs. Allah :swt tars: „Kas nutiko?“ nors Jis :swt ir Žino viską apie tai. Pranašas saaw tars: „O Viešpatie, Tu man pažadėjai užtarimą, tad mano užtarimas liečia Tavo kūrinius. Teiski tarp jų.“ Allah, visų Pakiliausias, tars: „Tai yra tavo užtarimas. Aš juos atvesiu ir teisiu tarp jūsų visų. Tuomet Jis sat tars: „Grįžk ir lauki tarp žmonių.“

Tuomet hadisas mini dangaus įskilimą. Angelai nusileis tarp debesų ir tuomet Viešpats, Pašlovintas ir Visų Aukščiausias, ateis ir nuspręs reikalą. Artimiausi Viešpaties angelai ypatingu būdu apdainuos Jo :swt Garbę. Allah padės Jo :swt paminą (suolelis kojoms) kur tik Jis Pats Panorės ant Jo :swt žemės. Tuomet Jis :swt tars: „ Aš buvau tylus/nekalbus su jumis nuo to laiko kuomet Aš sukūriau jus ligi šios dienos, klausydamas jūsų pasisakymus ir stebėdamas jūsų poelgius, taigi būkite tylūs/betriukšmiai Man. Štai jūsų poelgiai ir štai jūsų įrašai, kurie bus jums perskaityti. Kas ras gera, tedėkoja Allah. Kas ras kita nei tai, tenekaltina nieko, išskyrus save.“

Tuomet hadisas teigia – kuomet Rojaus žmonės atvyks prie Rojaus, jie tars: „Kas užstos mus pas Viešpatį dėl įžengimo Rojun?“ Jie tars: „Kas turi didesnę teisę į tai, nei jūsų tėvas, sukurtas Allah Ranka, į kurį Jis :swt įpūtė sielos iš Savęs ir kalbėjo su juo tiesiogiai?“ Taigi jie eis pas Adomą ir prašys to pas jį. Tuomet Pranašas saaw paminėjo Nojų, Abraomą, Mozę, Jėzų ir tuomet Muhammad saaw. Galiausiai, Pranašas saaw tarė: „Jie užeis į Rojų, o aš laikysiu durų žiedą [the ring of the door]. Tuomet aš prašysiu atidaryti duris. Jos bus man atidarytos ir aš būsiu pasveikintas jame. Man įžengus, aš pamatysiu savo Viešpatį ir pulsiu kniūbsčias. Tuomet man bus leista pagarbinti Allah tokiu būdu, kokiu nebuvo mokomas nė vienas iš Jo :swt kūrinių. Tada Allah man tars: „Kelkis, Muhammad. Užtarki ir tavo užtarimas bus priimtas. Prašyki, ir tau bus suteikta.“ Man pakėlus galvą Allah tars – ir Jis žino Geriausiai: „Koks yra tavo tikslas?“ Aš sakysiu: „O Viešpatie, Tu man pažadėjai užtarimą. Aš užtariu Rojaus žmones įžengti į Rojų.“ Allah tuomet tars: „Aš priimu tavo užtarimą. Ir Aš leidžiu jiems įžengti Rojun...“ Šį hadisą užrašė imamai - Ibn Džaryr savo tafsyre, At-Tabarani, Abu Ya‘la Al- Meusali, Al-Bajhaqi ir kiti.

Antra ir trečia užtarimo forma liečia Pranašo saaw užtarimą tų žmonių, kurių tiek gerų, tiek blogų darbų poelgių esama po lygiai. Jis saaw užstos jų vardu idant jie įžengtų Rojun, ir Jis saaw taipogi užstos tuos žmones, kuriems buvo liepta įžengti Pragaran, bet dėl Pranašo saaw užstojimo jų bus pasigailėta.

Ketvirta Pranašo saaw užstojimo rūšis bus – keliant laipsnį, tų, įžengusių į Rojų, aukščiau jų lygio, kurio jie nusipelnė savo elgesiu. Mu‘tazilah pripažįsta tik šio tipo užtarimą atmesdami visas likusias formas, nors jie ir yra patvirtinti mutawatir ahadith.

Penktoji užtarimo rūšis kalba apie užtarimą – leisti kai kuriems žmonėms įžengti į Rojų be jokio atsiskaitymo. Geriausias tokio užtarimo įrodymas yra hadisas apie Ukašah Ibn Mihsan, kuriame Pranašas saaw maldavo jam būsiant tarp septyniasdešimties tūkstančių, kurie įžengs į Rojų be jokio atsiskaitymo. Šis hadisas užrašytas Al-Bukhari ir Muslim.

Šeštoji užtarimo forma – bausmių palengvinimas tų, kurie nusipelnė - kaip Pranašo saaw užtarimas už jo dėdę Abu Talib. Po šios užtarimo rūšies paminėjimo, Al-Qurtubi teigė At-Tadhkirah: „Kas nors gali sakyti: bet Allah sako: „Ir nepadės jiems užtarėjų užtarimas“ [74:48]. Atsakymas į tai būtų – užtarimas, be abejonės, neišgelbės netikinčių nuo Pragaro, bet jis išgelbės Tikinčiuosius nuo Ugnies ir leis jiems būti priimtiems į Rojų.“

Septintoji užtarimo rūšis nurodo Pranašo saaw prašymą suteikti leidimą visiems Tikintiesiems įžengti į Rojų, kaip paminėta anksčiau. Sahih Muslim yra užrašyta iš Anas, jog Allah Pranašas saaw sakė: „Aš būsiu pirmas užtariant žmones jų priėmime į Rojų.“

Aštuntoji užtarimo forma yra Pranašo saaw užtarimas už jo ummos žmones, kurie padarė didžiąsias nuodėmes ir buvo pasiųsti į Pragarą. Šio tipo užtarimas buvo paminėtas hadisuose, kurie siekė mutawatir lygį. Galimas daiktas Khawaridži ir Mu‘tazilah nežinojo fakto ir dėl to laikėsi skirtingos nuomonės, neišmanydami šių hadisų autentiškumo bei atmetant tuos, kurie geriau už juos išmanė, tokiu būdu tęsiant savo erezijas. Tarp kitko, šio tipo užtarimas yra taipogi atliekamas angelų, Pranašų ir kitų Tikinčiųjų. Pranašui saaw bus suteiktos keturios galimybės atlikti šio tipo užstojimą. Su šia tema susijęs hadisas iš Anas Ibn Malik, kuris sakė Pranašui saaw sakius: „Mano užtarimas bus mano ummos žmonėms, kurie padarė didžiąsias nuodėmes.“ [užrašyta Imamo Ahmad]

Al-Bukhari užrašė Tauhyd Knygoje (iš jo Sahih), jog Sulayman bn Harb papasakojo mums, jog Ma‘bad Ibn Hilal Al-‘Anazi sakė: „Basrah žmonės susirinko ir nuėjo pas Anas Ibn Malik. Thabit Al-Bunani ėjo su mumis. Mes paklausėme Anas hadiso apie užtarimą. Anas buvo savo namuose. Mes nusprendėme, jog pamatysime jį po to, kai jis atliks dhuhr (vidurdienio) maldą. Mes paprašėme jo leidimo įeiti ir jis suteikė jį mums, ir jis sėdėjo ant jo kilimo. Mes tarėme Thabit‘ui: „Neklausk jo apie nieką kitą, pirma nepaklausus jo apie užtarimą.“ (Jis tarė: „Abu Hamza, šie žmonės, tavo broliai iš Basrah, atėjo pas tave paklausti tavęs hadiso apie užtarimą.) Jis tarė: „Muhammad saaw mums pasakė:
„Prisikėlimo Dieną, žmonės klaidžios sielvartaudami. Jie eis pas Adomą ir sakys: „Užtark mus pas savo Viešpatį.“ Jis sakys: Tai ne man, bet jūs turėtumėte eiti pas Abraomą, nes jis yra Gailestingojo mylimas draugas.“ Jie nueis pas Abraomą ir jis tars: „Tai ne man. Eikite pas Mozę, nes jis yra tas, su kuriuo Allah tiesiogiai kalbėjo. Taigi jie nueis pas Mozę ir jis tars: „Tai ne man, bet jums reikia eiti pas Jėzų; jis yra Allah dvasia ir Jo :swt žodis. Tuomet jie ateis pas Jėzų ir jis tars: „Tai ne man atlikti, bet jums reikia eiti pas Muhammad.“ Tuomet jie ateis pas mane ir aš tarsiu: „Šitai aš turiu atlikti. Aš prašysiu leidimo pas savo Viešpatį ir Jis man suteiks leidimą. Jis :swt patalpins mano širdyje tam tikrus žodžius, kurių aš nežinau. Aš Jį garbinsiu tais žodžiais, tuomet pulsiu prieš Jį kniūbsčias. Pareis pašaukimas: „Muhammad, pakelki savo galvą. Kalbėki, ir tu būsi išgirstas. Užtarki, ir tavo užtarimas bus išpildytas. Prašyki, ir tau bus suteikta.“

„Aš tarsiu: „O Viešpatie, mano umma, mano umma.“ Bus pasakyta: „ Eiki, išrinki kas turi tikėjimą sulig grūdu jo širdyje.“ Aš tuomet nuesiu ir tai padarysiu. Tuomet aš grįšiu ir garbinsiu Allah :swt (vėlei) tais garbinimo žodžiais. Tuomet aš pulsiu prieš Jį kniūbsčias. Bus pasakyta: „Muhammad, pakelki savo galvą. Kalbėki, ir tu būsi išgirstas. Užtarki, ir tavo užtarimas bus išpildytas. Prašyki, ir tau bus duota.“ Aš tarsiu: „O Viešpatie, mano umma, mano umma. Bus pasakyta: „Eiki, išrinki kas turi tik dalelytę tikėjimo jo širdyje.“ Tuomet aš eisiu ir tai padarysiu. Tuomet aš grįšiu ir garbinsiu Allah (vėlei) tais garbinimo žodžiais. Tuomet aš pulsiu prieš Jį kniūbsčias. Bus pasakyta: „Muhammad, pakelki savo galvą. Kalbėki, ir tu būsi išgirstas. Užtarki, ir tavo užtarimas bus išpildytas. Prašyki, ir tau bus duota.“ Aš tarsiu: „O Viešpatie, mano umma, mano umma.“ Bus pasakyta: „Eiki, išrinki kas turi nors mažytį, mažytį kiekį tikėjimo jo širdyje ir ištrauki jį iš Pragaro ugnies.“ Aš eisiu ir padarysiu tai.

Thabit tarė: „Kuomet mes palikome Anas, aš tariau: „Mes turėtume praeiti pro Al-Hassan; jis pasislėpė Abu Khalifah namuose, ir papasakoti ką mums Anas tik ką papasakojo.“ Mes nuėjome ir pasisveikinome su juo. Jis mums davė leidimą įeiti. Mes tarėmė jam: „Abu Sa‘id, mes ateiname pas tave iš Anas Ibn Malik. Mes nematėme nieko panašaus į tai, ką jis mums papasakojo apie užtarimą. Jis paklausė, ką anas sakė. Tuomet mes pradėjome pasakoti jam hadisą. Mes priėjome prie jo pabaigos, ir jis tarė: „Ką dar jis sakė?“ Mes atsakėme: „Jis nieko nepridėjo prie to.“ Jis tarė: „Anas man papasakojo visą hadisą prieš dvidešimt metų. Aš nežinau ar jis pamiršo likusią jo dalį, ar baiminosi papasakoti jo likusią dalį idant jūs nepasikliatumėt išimtinai ja (ir nesidarbuotumėte [and not work]). „ Mes tarėme: „Abu Sa‘id, papasakoki ją mums.“ Jis nusijuokė ir tarė: „Žmonija buvo sukurta skubota. Aš tai pasakiau tik dėl to, kad norėjau jums jį papasakoti.“

Jis (Pranašas saaw) tuomet tarė: „Aš grįšiu ketvirtą kartą ir pagarbinsiu Allah (vėlei) tais garbinimo žodžiais. Tuomet aš pulsiu prieš Jį kniūbsčias. Bus pasakyta: „Muhammad, pakelki savo galvą. Kalbėki, ir tu būsi išgirstas. Užtarki, ir tavo užtarimas bus įgyvendintas. Prašyki, ir tau bus duota.“ Aš tarsiu: „O Viešpatie, suteiki man leidimą, visus tuos, kurie sakė: „Nėra nei vieno, verto garbinimo, išskyrus Allah“, ištraukti iš Pragaro. Jis, visų Pakiliausias, tars: „Per Mano Garbę ir Šlovę, per Mano Kilnumą ir Didingumą, Aš ištrauksiu iš Pragaro ugnies visus sakiusius: „Nėra kitų dievų, išskyrus Allah.“ Ši formuluotė yra iš hadiso papasakoto Muslim.

Hadisų mokslininkas Abu Ya‘la papasakojo iš Uthman, jog Pranašas saaw sakė: „Trys (žmonių grupės) tarpininkaus Teismo Dieną – Pranašai, tuomet mokovai/rašto žmonės ir tuomet kankiniai.

Yra Sahih hadisas iš Abu Sa‘id iš Pranašo saaw, kuris sakė: „Allah tars: „Angelai užstojo, Pranašai užstojo, Tikintieji užstojo. Vienintelis Likęs yra Visų Gailestingiausias iš Gailestingiausių. Tuomet Jis :swt paims saują iš Pragaro ugnies ir išlaisvins iš ten žmones, kurie niekuomet neatliko jokių gerų poelgių...“

Kas liečia užtarimą - esti trys žmonių nuomonės. Politeistai, krikščionys, ekstremalūs eretikai, kurie su perteklium gerbia Sufi mokytojus, ir kiti, mano, jog užtarimas (pas Allah), tų, kuriuos laiko gerbtinus, esti panašus į užtarimą, kuris vyksta šiame gyvenime. Mu’tazilah ir Khawaridži atmeta nuomonę dėl Pranašo saaw ir kitų užtarimo už tuos, kurie padarė didžiąsias nuodėmes. Kas dėl Ahl as-Sunnah wa al-Jama’ah, jie patvirtina mintį dėl Pranašo saaw užstojimo už tuos žmones, kurie padarė didžiąsias nuodėmes, taip pat patvirtindami užtarimą kitų, betgi, nė vienam nebus duota užtarti be Allah :swt leidimo, ir Jis :swt nurodys žmones, už kuriuos bus užtariama, kaip yra teigiama autentiškuose hadisuose, pavyzdžiui, kaip hadise apie užtarimą, kuris sako: “Jie eis pas Adomą, tuomet pas Nojų, tuomet pas Abraomą, tuomet pas Mozę, tuomet pas Jėzų, o Jėzus tars jiems: “Eik pas Muhammad, nes jis yra tarnas, kuriam Allah atleido ankstesnes ir vėlesnes nuodėmes.” Tuomet jie ateis pas mane ir aš eisiu. Kuomet aš išvysiu savo Viešpatį, aš pulsiu kniūbsčias prieš Jį :swt. Ir aš išaukštinsiu Jį :swt žodžiais, kuriuos Jis :swt man suteiks, kurių šiuo metu negaliu pareikšti. Jis :swt tars: “Muhammad, pakelki savo galvą. Kalbėki, ir tu būsi išgirstas. Užtarki, ir tavo užtarimui bus pritarta.” Tuomet aš tarsiu: “O Viešpatie, mano umma.” Tuomet Jis :swt pareikš man žmones ir aš juos įvesiu į Rojų. Tuomet aš eisiu ir nusilenksiu ir Jis :swt pareikš man dalį žmonių..” Jis paminėjo tai triskart.”

Kas dėl klausimo meldimuisi Allah’ui :swt, Pranašo saaw ar kieno nors kito šiame gyvenime vardu - reikia šiek tiek detalizavimo. Jei prašantysis sakys: “Tavo Pranašo teise” [by the right of Your Prophet] arba “Tokio ir tokio (žmogaus) teise“ ir prisiekia sukurta esybe, siekiant paveikti Allah :swt [to impress on Allah], idant atsakytų į jo maldą, toks veiksmas turėtų būti vengiamas dėl kelių priežasčių. Pirma, tai yra prisiekimas kažkuo kitu nei Allah :swt. Antra, tai siejasi su tikėjimu, jog kitas turi daugiau teisių už Allah :swt. Nėra leidžiama prisiekinėti niekuo kitu, kaip tik Allah :swt, ir niekas neturi jokių teisių viršum Allah :swt, išskyrus, ką Jis :swt Pats Sau nustatė, kaip antai Allah :swt pasakyme: “Ir buvo Mūsų pareiga apginti tikinčiuosius” [30:47]

Taipogi, Al-Bukhari ir Muslim patvirtintame hadise - Pranašas saaw pasakė Mu’adh šiam jojant už Jo saaw ant gyvūno: “Mu’adh, ar tu žinai kokia yra Allah teisė į Jo tarnus?” Jis atsakė: “Allah ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.” Jis saaw tarė: “Jo teisė į juos yra ta, jog jie turi garbinti Jį ir nepriskirti Jam jokių partnerių. Ar tu žinai kokia teisė tarnų į Allah, jeigu jie šitai vykdo?” Jis atsakė: “Allah ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.” Jis saaw jam paaiškino: “Jų teisė į Jį yra ta, jog Jis :swt neturi jų bausti.” Šita teisė yra įsipareigojimas/priedermė pagal Jo :swt tobulus žodžius ir Jo :swt teisingą pažadą. Toliau, tai ne tas atvejis, kuomet pats tarnas turi tokią teisę į Allah :swt, kaip kad viena sukurta esybė gali turėti į kitą sukurtą esybę. Allah :swt žmogui yra tikrasis geradarys dėl visokio gėrio, kurį anas gauna iš bet kurio/iš bet ko. Privaloma teisė, kurią jie turi, yra dėl Jo :swt pažado jų nebausti. Faktas, jog Jis :swt nebaus jų, nėra tai, kuo kažkuris galėtų prisiekinėti, taip pat, negali būti Viešpaties maldaujama jo vardu ar jo įvertinimu [the fact, that He will not punish them is not something one can swear by, nor may Allah be invoked in its name or on its account]. Iš tikrųjų, niekas nėra priemonė kažkam, išskyrus, ką Jis :swt padarė priemone tam.

Panašiai, Musnad hadise iš Abū Sa’id iš Pranašo saaw pranešama, jog žmogus eidamas į maldą sakė: “Aš maldauju Tavęs šio manojo ėjimo teise ir teise tų, kurie Tavęs maldauja.” Šitai yra teisė maldaujančiųjų, kurią Allah :swt įpareigojo/pavedė Sau Pačiam. Dėl šito Jam :swt pridera atsakyti į maldą bei apdovanoti jų garbinimą. Gerai poetas kalbėjo:

Žmonės neturi teisių viršum Allah,
Ir niekas, kas atlikta vardan Jo, nepraeis be atlygio,
Jei žmonės yra baudžiami, Jo teisingumas to reikalauja,
Jei jie yra apdovanojami, tai tiesiog Jo malonė,
O Jo malonė nežino ribų.


Žmogus gali paklausti: koks esti skirtumas tarp žodžių: “Teise tų, kurie Tau meldžiasi” ir žodžių “Tavo Pranašo teise”? Atsakymas yra toks, jog pirmieji siekia pasakyti: “Teise tų, kurie Tavęs maldauja, kurių maldas Tu pažadėjai išgirsti, ir, kadangi aš esu vienas iš jų, prašau, patenkinki mano prašymą.” Iš kitos pusės, frazė: “Tokio ir tokio (žmogaus) teise” , net jeigu anas ir turėtų teisę į Allah atsižvelgiant į pažadą, kurį Jis :swt jam padarė, neturi jokio ryšio su Allah :swt atsiliepimu į prašančiojo maldą. Tai yra tarytum jis sakytų: “Kadangi tas ir tas yra vienas iš Tau atsidavusių tarnų, atsakyki į mano maldą.” Koks esti ryšys tarp anų dviejų ir ko kitam reikia, būti atsakytam? Tiesą sakant, tai yra veiksmas, peržengiantis prašymų ribas. Allah :swt sakė: “Šauk savo Viešpatį nusižeminęs ir slapta; nes Jis nemėgsta peržengiančių ribas” [7:55] Aukščiau paminėtas Allah :swt maldavimo būdas yra inovacija (bida). Tai niekuomet nebuvo pasakota Pranašo saaw, ar Jo Kompanijonų, anei vieno iš Peremėjų ir anei vieno iš imamų; tai randama išimtinai tik šventyklose ir amuletuose, kurie parašyti neišmanėlių žmonių ir Sufi tariqahs.

Maldavimas esti vienas iš didžiųjų garbinimo aktų. Šlovinimas privalo būti paremtas Sunna ir paklusimu (išsakytai Sunnai), o ne asmeninėmis užgaidomis ar inovacijomis.

Jeigu sakant “Tokio ir tokio (žmogaus) teise”, žmogaus ketinimas yra maldauti Allah’o :swt padaryti ką nors ano vardu, tai, taipogi yra uždrausta. Maldauti kieno nors kito, nei Allah :swt, sukurtos esybės vardu, nėra leidžiama; taigi, kaip dėl Kūrėjo maldavimo sukurtos esybės vardu?

Pranašas saaw sakė: “Bet kuris, prisiekiantis kažkuo kitu nei Allah, priskyrė Allah partnerių.” Dėl šios priežasties Abū Hanyfa ir jo du pasekėjai pasakė, jog yra neapkenčiama maldautojui sakyti: “Aš prašau Tavęs tokio ir tokio teise, teise tavo pranašų ir pasiuntinių, teise Nepaliečiamos Mečetės, ar al-mash’ar al-haram teise” ir t.t. Iš tikrųjų, Abū Hanyfa ir Muhammad nemėgo, jog kas nors sakytų: “O Allah, aš prašau Tavęs Tavo malonės buveinės, Sosto vardu”, bet Abū Jusuf nejautė nemėgimo tokiam pareiškimui, po to, kai jis išgirdo pasakojimą apie jį*. (*Al-Jawzi manė perdavimui, kuriuo kliovėsi Abū Jusuf, esant sufabrikuotu.)

Jeigu asmuo sakytų: “Aš maldauju Tavęs tokio ir tokio (žmogaus) statuso vardu, kurį jis turi pas Tave” arba ”Aš ieškau priemonių pas Tave per Tavo pranašus, pasiuntinius ir atsidavusius tarnus”, ir jis mano tam ir tam (žmogui) turint garbingą vietą pas Allah, tam kad jis melstų Allah per jį, toks pareiškimas yra uždraustas. Jeigu tai būtų praktikavę Kompanijonai Pranašo saaw gyvenimo metu, jie būtų tai tęsę po Jo saaw mirties. Bet jie ieškodavo priemonių pas Allah :swt Jo saaw gyvenimo metu per paties Pranašo saaw maldavimus. Jie prašydavo Jo saaw pasimelsti už juos. Tuomet jie tardavo “Amyn” į Jo saaw maldavimus, kaip buvo al-istiqsa (maldos už lietų) atveju ir kitais kartais. Numirus Pranašui saaw, Umar (ra) tarė, jiems einant melsti lietaus: “O Allah, kuomet mes neturėjome lietaus, mes prašėme Pranašo saaw melstis už mus ir Tu mums suteikei lietų. Dabar mes prašome Tavęs per Pranašo saaw dėdę.” Tuomet jis paprašė Abbas pasimelsti už juos ir maldauti Allah :swt. Jis (Umar) nemaldavo Allah :swt lietaus Abbas vardu ar jo pozicija, kurią jis turėjo Allah :swt ‘akyse’. Jei tai būtų buvęs toks atvejis, Kompanijonai būtų tai darę Pranašo saaw pozicija ir garbe, nes Jis saaw aiškiai turėjo aukštesnę ir labiau gerbtiną poziciją pas Allah nei Abbas.

Kai kurie sako maldoje: “Aš prašau Tavęs mano paklusnumo ir meilės Tavo Pranašui vardu” arba “mano tikėjimu Pranašu ir likusių pranašų bei pasiuntinių tikėjimu”, ir t.t. Tokie yra geriausio tipo maldavimai, priartėjimo būdas siekiant užtarimo.

Žodžiai “siekiant priartėjimo pas Allah per tam tikrą asmenį” yra kiek migloti. Kai kurie žmonės daro klaidas remdamiesi šiais žodžiais, kadangi jie nesupranta jų prasmės. Jeigu tu kažkieno prašai melsti ir maldauti už tave jam esant gyvam, tai yra leidžiama. Bet jeigu tu myli ir seki žmogų, ir jis nusipelno būti mylimas ir sekamas, ir tu prašai jo melsti ir maldauti už tave, jo buvimo vertam [in the name of his being worthy] melstis ir maldauti vardu ar vardan tavo meilės jam, ar tau prisiekus juo, tuomet tai yra netinkama arba uždrausta. Panašiai esti tuo atveju, kuomet tu meldiesi kažkieno vardu ir priimi tai kaip priemonę ar prisieki tuo.

Pirmo (maldavimo) tipo pavyzdys yra pasakojime apie tris jaunuolius, kurie uoloje ieškojo pastogės. Tai plačiai žinomas hadisas, perduotas Al-Bukhari, Muslim ir kitų. Nukritusi uolos nuolauža jiems uždengė angą. Jie kreipėsi į Allah :swt paminėdami savo gerus poelgius, kuriuos atliko nuoširdžiai vardan Jo :swt. Kiekvienas jų tarė: “Jeigu Tu žinai, jo aš atlikau tai, ieškant Tavojo Veido, išgelbėki mus iš šios situacijos, kurioje esame.” Galiausiai, uolos nuolauža buvo nuimta ir jie pasišalino iš uolos. Šie žmonės meldė Allah :swt per jų gerus poelgius, o geri poelgiai prisideda prie maldos priėmimo. Allah :swt pažadėjo, jog Jis :swt patenkins maldas tų, kurie tiki Juo :swt ir daro gerus poelgius, ir jog Jis :swt padidins jiems Jo :swt malones.

Trumpai tariant, užtarimas pas Allah :swt netolygu užtarimui tarp žmonių. Tas, kuris užtaria žmogų ne tik užtaria prašytoją, bet taip pat prisijungia prie jo prašymo. Tuomet yra du, kurie meldžia. Jis taip pat prisijungia prie užtarėjo, kadangi su jo užtarimu jis tampa bendra-apdovanotasis [co-granter](?) dalyko, kurio yra prašoma. Vienu žodžiu – jis prisijungia prie prašytojo taip pačiai kaip ir tas, kurio yra prašoma. Bet Allah yra vienas, be kitų. Dėl to, niekas negali užtarti pas Jį :swt Jam :swt pirmiau to neleidus. Jis :swt kontroliuoja visiškai viską. Niekas neturi jokios Jo :swt dalies [no one shares with Him in anything]. Dėl to, vyriausiasis užtarėjas Teismo Dieną nusilenks prieš Allah :swt ir pagarbins Jį :swt. Tik tuomet Jis :swt tars: “Pakelki savo galvą, kalbėki ir tu būsi išgirstas. Prašyki, ir tau bus duota. Užtarki, ir tau bus suteikta.” Allah :swt nustatys/nuspręs žmonių kategorijas, kurias Pranašas saaw ištrauks iš Pragaro ir įves į Rojų. Vadinasi, viskas esti Allah :swt Rankose, kaip Jis :swt pasakė: “Sakyk: šis reikalas yra visiškai Allah’o” [3:154]; “Ne tau, bet Allah’ui spręsti” [3:128]; ir “Jam priklauso ir sukūrimas, ir valdžia” [7:54]

Nors ir nei vienas negali užtarti pas Jį :swt, išskyrus, kam Jis :swt leidžia ir kam Jis :swt malonėja, Jis :swt suteikė užtarėjui garbę, jo užtarimui būsiant priimtam. Allah Pranašas saaw pasakė: “Užtarki, ir tau už tai bus atlyginta. Allah įsako per Jo :swt Pranašo liežuvį, ką Jis :swt panori.” Sahih’e yra užrašyta Pranašui saaw tarus: “Manaf gentie, aš negaliu jūsų išgelbėti nuo Allah :swt (bausmių). Safyjah, Pranašo saaw teta, aš negaliu išgelbėti tavęs nuo Allah :swt . Abbas, Pranašo dėde, aš negaliu išgelbėti tavęs.” Kitame Sahih hadise užrašyta Pranašui saaw sakius: “Aš neturėčiau matyti nei vieno iš jūsų Teismo Dieną nešantį ant savo pečių bliaunantį kupranugarį ar mekenantį ožį, ar mojuojantį kailiu, sakant: “Išgelbėk mane!“ Aš tarsiu: „Aš jums perdaviau žinią. Dabar aš negaliu jums nieko padaryti.“ Jeigu vyriausias iš užtarėjų šitaip sako savo brangiausiems „Aš negaliu jus išgelbėti nuo Allah“, kokia jūsų nuomone, bus visų kitų situacija?

Kuomet kažkas meldžiasi už kažkurį ar užtaria jį, ir Allah :swt išgirsta jo maldą ir patenkina jo prašymą, jis visai nepaveikė įgyvendinimą dalyko, kurio prašė, taip, kaip tai būna žmonių kontekste. Tai Allah :swt, Kuris ‚privertė‘ [has made him] jį melstis ir užtarti. Tai Jis :swt, Kuris kuria jo veiksmus. Tai Jis :swt, Kuris iš pradžių įkvėpė nuodėmingąjį atgailauti, ir po to Jis :swt priima jo atgailą. Tai Jis :swt įkvepia jį daryti gerus poelgius, ir po to apdovanoja jį už juos. Tai Jis :swt įkvepia asmenį melstis, ir po to patenkina jo maldą. Šitai remiasi Ahl as-Sunnah tikėjimo pagrindais, kurie tiki lemtimi ir tuo, jog Allah :swt yra visų dalykų Kūrėjas.

(49) Sandoris, kurį Allah :swt sudarė su Adomu ir jo palikuonimis, yra faktas.

Allah :swt sakė: „Ir štai, tavo Viešpats ištraukė iš strėnų Adomo sūnų palikuonis ir privertė juos paliudyti apie save: „Argi jūsų Viešpats ne aš?“ Jie tarė: „Taip, mes liudijame...“ Kad jūs nesakytumėt Prikėlimo dieną: „Mes nepaisėme šito.“ [7:172] Taigi, Allah pareiškė, jog Jis :swt išvedė Adomo vaikus iš jo (aleyhi salam) strėnų, liudijant apie save pačius, jog Allah :swt yra jų Viešpats ir jų Šeimininkas ir, jog nėra kitų dievų, išskyrus Allah :swt. Yra hadisų, kurie taip pat mini, jog Adomo vaikai buvo išvesti iš jo (aleyhi salam) strėnų ir „dešinės rankos žmonės“ buvo atskirti nuo „kairės rankos žmonių“. Kai kurie hadisai taipogi pamini, jog jie buvo sukurti, idant paliudytų Allah :swt esant jų Viešpačiu.

Tarp šių hadisų, yra vienas, užrašytas Ahmad iš Ibn Abbas, kuris papasakojo Pranašui saaw sakius: „Allah sudarė sandorį su Adomo palikuonimis ant ‘Arafah lygumos. Jis :swt išėmė iš jo (aleyhi salam) strėnų visus vaikus, kurių sėklas Jis :swt jame pasėjo. Jis :swt paskleidė juos visus prieš jį (aleyhi salam) tiesiogiai į juos kreipdamasis ir sakydamas: „Argi aš ne jūsų Viešpats?“ Jie atsakė: „Taip, mes liudijame tai.“ Tuomet Pranašas saaw parecitavo likusią ajos dalį: „Kad jūs nesakytumėt Prikėlimo dieną: „Mes nepaisėme šito“ arba kad nesakytumėte: „Juk dar anksčiau mūsų tėvai priskirdavo Allah sėbrų, o mes tik buvome palikuonys po jų. Nejaugi tu pražudysi mus už tai, ką darė sekantieji melu?“ [7:172-173] Šis hadisas taipogi buvo papasakotas Al-Nasai, Ibn Džaryr ir Ibn Abi Hatim. Al-Hakim užrašė jį Al-Mustadrak‘e ir pasakė: „Jo grandinė yra autentiška, bet Al-Bulkhari ir Muslim jo neužrašė.

Imamas Ahmad užrašė kitą hadisą, kuriame teigiama, jog Umar Ibn Al-Khattab buvo paklaustas apie aukščiau minėta ają. Jis sakė, jog Pranašas saaw buvo paklaustas apie ją ir Jis saaw sakė: „Allah sukūrė Adomą, palietė jo nugarą su Savo dešine Ranka, išvedė grupę jo palikuonių ir tarė: „Aš sukūriau šiuos žmones Rojui, ir jie atliks Rojaus žmonių darbus.“ Jis :swt vėlei palietė jo nugarą ir išvedė kitą jo palikuonių grupę ir tarė: „Šituos Aš sukūriau Pragarui ir jie atliks Pragaro žmonių darbus.“ Tuomet žmogus tarė: „Allah Pranaše, tuomet kodėl mes turėtume daryti darbus/veiksmus?“ Jis saaw atsakė: „ Kuomet Allah, Visų Pakiliausias, sukuria Rojui žmogų, Jis :swt patraukia jį į Rojaus žmonių veiksmus, kol jis miršta, darydamas tuos poelgius ir įžengia (dėl šios priežasties) Rojun. Betgi, kuomet Jis :swt sukuria žmogų Pragarui, Jis :swt patraukia jį į Pragaro žmonių veiksmus, kol jis miršta, darydamas tuos poelgius ir įveda jį (dėl to) Pragaran.“ Šis hadisas taipogi buvo užrašytas Abū Dawūd, At-Tirmidhi, Al-Nasai, Ibn Abi Hatim, Ibn Džaryr ir Ibn Hibban jo Sahyh‘e.

At-Tirmidhi užrašė kitą hadisą iš Abū Hurayrah, Pranašui saaw sakius: „Kuomet Allah :swt sukūrė Adomą, Jis :swt palietė jo nugarą, po to visi jo palikuonys, kuriuos Allah :swt sukurs iki Prikėlimo Dienos, išėjo iš jo nugaros. Kiekvienams jų Jis :swt įdėjo tarp akių dalelę/taškelį šviesos ir pristatė juos Adomui. Adomas paklausė: „Kas šie žmonės?“ Jis :swt atsakė: „Jie yra tavieji vaikai.“ Adomas (aleyhi salam) pažvelgė į vieną iš jų, kurio šviesa jam (aleyhi salam) padarė didžiausią įspūdį. Jis paklausė: „Viešpatie, kas jis?“ Jis :swt atsakė: „Šis yra vienas iš tavo vėlėeniųjų palikuonių, o jo vardas yra Deividas.“ Jis paklausė: „Kokia jo gyvenimo trukmė?“ „Šešiasdešimt metų“ Jis :swt atsakė. Tuojaus po to Adomas paprašė: „Viešpatie, paimki keturiasdešimt metų iš mano gyvenimo ir pridėk juos prie jo.“ Bet jo mirties metu, prie jo priartėjus angelui, jis tarė: „Negi aš neturiu dar keturiasdešimties metų?“, angelas tarė: „Argi tu jų nesuteikei tavo palikuoniui Deividui?“ Tuomet Pranašas saaw tarė: „Tokiu būdu, Adomas atsisakė, o jo vaikai atsisakė po jo. Jis užmiršo, o jo vaikai taip pat užmiršo. Jis suklydo, ir jo vaikai taipogi suklydo.“ At-Tirmidhi pasakė po to kai užrašė šį haidsą: „Jis yra hasansahih.“ Al-Hakim irgi jį užrašė ir pasakė: „Jis yra autentiškas pagal Muslim sąlygas, nors nei jis anei Al-Bukhari jo neužrašė.“

Imamas Ahmad taipogi dar vieną hadisą iš Anas Ibn Malik, kuris papasakojo Pranašui saaw sakius: „Vienas iš žmonių, pažymėtų Pragarui Teismo Dieną bus paklaustas: „Jeigu tu turėtumei viską, kas yra žemėje, ar tu noriai tai duotum kaip išpirką tavo paties labui?“ Jis atsakys: „Taip“ Tuomet Allah :swt jam tars: „Aš tavęs prašiau žymiai mažiau nei tai. Aš sudariau sandorį su tavimi, tau esant Adomo strėnose, nepriskirti Man jokių partnerių. Bet tu atsisakei ir atkakliai laikeisi partnerių priskyrimo Man.“ Šis hadisas taipogi buvo užrašytas Al-Bukhari ir Muslim.

Esama dar ir kitų hadisų, kurie parodo, jog Allah :swt išėmė iš Adomo palikuonis iš jo (aleyhu salam) strėnų, ir, jog Jis :swt diferencijavo tarp Pragaro žmonių ir Rojaus žmonių.

Šių hadisų pagrindu, kai kurie žmonės sako, jog sielos yra sukurtos pirm kūnų. Bet šie perdavimai nesako, jog sielos toliau egzistavo, po to kai buvo pirmąsyk išvestos. Labiausiai ką jie sako yra tai, jog Kūrėjas ir Iniciatorius suformavo jų sielas, nustatė jų formas, nustatė jų amžių ir poelgius, ir išėmė juos iš jų ištakos/šaltinio ir tuomet grąžino juos. Jis :swt taipogi paskyrė laiką, kuomet kiekviena individuali siela pradės egzistuoti. Jie neteigia, jog anuomet Allah :swt jas sukūrė pastoviam egzitavimui ir tuomet jas laikė vienoje vietoje, po kurios Jis :swt įdės jas į jų kūnus, vieną po kitos, kadangi atėjo jų laikas. Ibn Hazm laikosi šios nuomonės, bet hadisai to nepatvirtina. Tiesa yra ta, jog Allah, tebūna Jis pašlovintas, po to sukūrė vieną žmonių grupę pagal iš anksto nulemtą planą ir tuo būdu jie atsiras egzitencijoje. Tai taip pat galioja kiekvienam iš Jo :swt kūrinių. Jis :swt nustatė jų matus, amžių, savybes ir formas; tuomet Jis :swt atveda juos į egzictenciją pagal nustatytą planą.

Vertė Ruta

(inšaAllah bus tęsinys)
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Ket Rgp 22, 2013 11:27 am

(tęsinys)

Šia tema yra perduota tik tai, kas buvo nurodyta. Kai kurie iš tų perdavimų rodo, kad Allah taip pat atskleidė jų išvaizdą ir paveikslą ir atskyrė laiminguosius nuo nelaimingųjų (netikusių).

Dėl jų liudijimo, tai yra dviejuose teiginiuose iš Ibn ‘Abbas ir Ibn ‘Amr, tegul Allah būna jais patenkintas. Štai kodėl daug žmonių, iš Vyresniųjų ir vėlesniųjų kartų, sako, kad minimas susitarimas yra tai, kad Allah sukūrė sielas savo žinojimu apie Savo Vienumą (tauhid), kaip kad buvo paminėta ankstesniame Abū Hurairos hadise. Allah žodžių „Mes liudijame“ reikšmė yra „Žinoma mes liudijame, kad Tu esi mūsų Viešpats“. Tai taip pat yra Ibn ‘Abbas ir Ubayy Ibn Ka‘b nuomonė. Ibn ‘Abbas taip pat sakė: „Jie liudija vienas prieš kitą“. Kai kurie sako, kad: „Mes liudijame“ yra angelų teiginys. Tokie žmonės sustoja ties žodžiu „žinoma“. Tai yra Mudžahid, Ad-Duhhak ir As-Sudi nuomonė. As-Sudi taip pat teigė, kad „Tai Pačio Allah ir Jo angelų teiginys, kad jie, liudydami tai Adomo vaikams tai patvirtina. Akivaizdu, kad pirmoji nuomonė yra teisingesnė. Kiti teiginiai yra vien tik spėliojimai, kurie neturi pagrindimo. Pagrįsta ajos reikšmė palaiko pirmąją nuomonę.

Reikėtų pastebėti, kad kai kurie Korano komentatoriai mini tik pirmąjį teiginį, kad Allah išves Adomo vaikus iš jo strėnų ir jie liudys patys prieš save ir tada jie bus sugrąžinti. Tai Ath-Tha‘labi, Al-Baghawai ir kitų mokymas. Kai kurie iš jų net to nemini. Jie sako, kad Allah įsodino juose įrodymą dėl Jo Vienumo Viešpatavime ir Dieviškume ir jų sąmonė bei protas liudija tai, ką Allah parodė jiems. Tai Az-Zamakhshari ir kitų nuomonė. Kai kurie mini abidvi nuomones – Al-Wahidi, Ar-Razi, Al-Qurtubi ir kiti. Bet Ar-Razi priskiria pirmąją nuomonę Ahl as-Sunnah, o antrąją nuomonę – Mu‘tazilah.

Žinoma, aja nepalaiko pirmosios nuomonės, kad jie buvo išvesti iš Adomo strėnų. Viskas, ką ji pasako, kad jie buvo išvesti iš Adomo vaikų strėnų. Tai, kad jie buvo išvesti iš Adomo strėnų, yra paminėta ir to įrodymas yra keleta hadisų. Kai kurie šie hadisai mini, kad jie buvo išvesti, ir kad kai kurie yra paskirti Rojui, o kai kurie – Pragarui, kaip kad Umar hadise. Kai kurie mini, kad jie buvo išvesti, ir kad Adomas žiūri į juos visiškai neminėdamas jokio paskyrimo ar liudijimo, kaip kad Abū Hurairah hadise. Pranešimai, kuriuose jie liudija – perduoti taip, kad atitinka pirmąją nuomonę – yra tik tie, kurie atėjo iš ‘Abbas ir Ibn ‘Amr (ir ne Pranašo saaw . Hadisų mokslininkai abejoja dėl kai kurių perdavimų. Nė vienas iš sahih hadisų surinkėjų neįrašė jų, išskyrus Al-Hakim „Al-Mustadrak“, bet Al-Hakim yra gerai žinomas, kaip negriežtas, kai kalbama apie įtraukimą neautentiškų hadisų į savo rinkinius.

Hadisas, kuris teigia, kad kai kurie yra paskirti eiti į Rojų, o kai kurie į Pragarą, nukreipia į klausimą apie lemtį. Tai turi svarbius įrodymus. Nėra jokio ginčo dėl to tarp Ahl as-Sunnah. Eretikų Qadaryjah grupė skiriasi nuo jų dėl požiūrio į tai.

Kas dėl pirmojo aspekto, tarp Vyresniųjų ir vėlesniųjų Ahl As-Sunnah mokslininkų yra ginčų dėl to. Jei būčiau nenusprendęs būti glaustas, pateikčiau visus hadisus dėl to ir kas apie juos sakoma ir paremtus įrodymus ir ajas apie tai.

Al-Qurtubi sako, kad ši aja yra problemiška. Mokslininkai diskutuoja dėl jos reikšmės. Paminėsiu, ką jie sako, pagal tai, su kuo esi susidūręs. Kai kurie žmonės sako, kad ajos reikšmė yra, kad Allah išvedė juos iš Adomo vaikų strėnų, vieną iš kito. Kai kurie sako, kad „privertė juos paliudyti apie save: „Argi jūsų Viešpats ne aš?“ reikšmė yra, kad Savo kūriniais jis parodo Savo Vienumą, kadangi kiekvienas suaugęs žmogus žino, kad reikia turėti tik vieną Viešpatį. („Argi jūsų Viešpats ne aš?“) parodo, kad šis teiginys yra vietoje jų liudijimo prieš save patį (ir jie tai pripažįsta). Kaip Allah sako apie dangų ir žemę: “Ateikite savo valia arba prieš savo valią!” (41:11) Tai yra Al-Qafal ir Atnab nuomonė. Kai kurie sako, kad Allah paėmė sielas prieš sukurdamas kūnus ir davė joms žinias suprasti, ką Jis sakė joms. Tada Al-Qurtubi pacitavo keletą hadisų, susijusių su tuo.

Stipriausias įrodymas, pagrindžiantis pirmąją nuomonę, yra Anas hadisas, įrašytas Al-Bukhari ir Muslim. Tai hadisas, kuriame Allah sako: “Norėjau kai ko iš jūsų, kas yra daug lengviau nei tai. Aš paėmiau iš jūsų priesaiką, kai jūs buvote Adomo strėnose, negarbinti nieko išskyrus Mane. Bet jūs atsisakėte ir jūs priskyrėte man partnerių.” Bet šis hadisas perduotas kita grandine tokiais žodžiais: “Aš prašiau mažiau nei tai iš jūsų ir kai ko, kas yra lengviau, bet jūs nedarėte to, taigi eikite į Pragaro ugnį.”. Šiame perdavime nesakoma nieko apie Adomo strėnas. Dar daugiau, pirmasis perdavimas nemini jų išvedimo iš Adomo strėnų tokiu būdų, kaip apibūdina pirmąją nuomonę palaikantys žmonės.

Iš tiesų, pirmoji nuomonė leidžia suprasti du labai svarbius dalykus. Pirmasis, tai reiškia, kad žmonės tuo metu kalbėjo, jie patvirtino tikėjimą, ir dėl to Paskutinio teismo dieną prieš juos yra įrodymas. Antra, jie teigia, kad aja nukreipia į tą nuomonę, bet tai netiesa dėl daugybės priežasčių. Pirma, aja sako: “iš Adomo vaikų” ir nesako “iš Adomo”. Ir ji sako “iš jų strėnų”, o ne “iš jo strėnų”. Ir tai yra arba šios dalies pakeitimas iš esmės arba jos reikšmės pakeitimas. Pastaroji interpretacija yra geresnė. Trečia, aja sako: “iš jų palikuonių”, o ne “iš jo palikuonių”. Ketvirta, aja sako: “ir jie liudijo prieš save” (“privertė juos paliudyti apie save“). Bet liudytojas turi atsiminti, ką jis liudiją. Tai yra nuoroda į jo liudijimą po to, kai jis įžengė į pasaulį, kaip vėliau bus parodyta, ir neminimas joks kitas liudijimas prieš tai.

Penkta, Allah mini, kad šio liudijimo išmintis buvo suteikti įrodymą prieš juos, kad jie negalėtų sakyti Paskutiniojo teismo dieną: „Mes nepaisėme šito“. Įrodymas buvo sukurtas prieš juos per pranašus ir natūralią prigimtį, kurią Allah sukūrė žmonėse. Kaip Allah sako: “...pasiuntinius, skelbiančius gerą žinią ir įspėjančius kad žmonėms neliktų dingsties prieš Allah po pasiuntinių.“ (4:165)

Šešta, jiems primenama apie tai, kad jie negalėtų sakyti: “Mes nepaisėme šito”. Gerai žinoma, kad jiems nežinoma, kad visa žmonija yra išvesta iš Adomo strėnų ir remiasi tuo metu buvusio liudijimu; nė vienas iš jų apie to neprisimena.

Septinta, Allah sako: „Arba nesakytumėt: „Juk dar anksčiau mūsų tėvai priskirdavo Allah sėbrų, o mes tik buvome palikuonys po jų.“ (7:173) Du išmintingi dalykai buvo paminėti apie jų išvedimą ir liudijimą: jie negali teigti, kad nežino, ir jie negali naudoti savo tėvų kaip pasiteisinimo. Nežinojimas reiškia neturėjimą jokios idėjos apie tai, kad vyksta, o sekantysis seka kažkuo jo elgesyje. Šie du išminties aspektai neegzistuotų, jei įrodymas nebūtų perduotas per pranašus ir natūralią prigimtį (fitrah).

Aštunta, Allah sako: „Nejaugi Tu pražudysi mus už tai, ką darė sekantieji melu?“ (7:173) Jei jie būtų nubausti už savo aroganciją ir politeizmą, jie tai galėtų sakyti, bet Allah baudžia juos už atsisakymą sekti Jo pranašais ir Jo pranašų neigimą. (Jei Allah baustų juos už aklą sekimą jų tėvais stabmeldystėje be įrodymo sukūrimo prieš juos pačius per prašaus, Jis sunaikintų juos dėl veiksmų tų, kuriais jie neteisingai seka; arba Jis sunaikinti juos nors jie ir nežinojo, kad jie yra neteisūs tame, ką daro) Bet Allah nurodė, kad Jis nenaikina miesto neteisingai, kol jo žmonės yra nežinantys: Jis naikina juos tik po to, kai įspėja, atsiųsdamas pranašus.

Devinta, Allah privertė kiekvieną liudyti prieš save, kad Jis yra jų Viešpats ir Kūrėjas. Ir Allah naudoja šį liudijimą kaip įrodymą prieš juos pačius daugybėje Korano vietų. Pavyzdžiui, Allah sako: “O jeigu tu paklausi: “Kas sukūrė padanges ir žemę?” – jie, žinoma, pasakys: „Allah!”” (31:25) Tai yra įrodymas, kad jie liudijo prieš save ir apie šį liudijimą juos vis įspėja Allah pranašai. Allah sako: “Nejau jūs abejojate Allah – žemės ir dangaus Kūrėju?“ (14:10)

Dešimta, Jis tai padarė ženklu, aiškiai ir neginčytinai nukreipiantis į išvadą (tokiu mastu, kad nė vienas įrodymas nenukreipia į nieką kitą). Tai yra Allah ženklų prigimtis. (Jis nukreipia į konkrečią ir būtiną išvadą, paremtą žiniomis). Allah sako: “Taip Mes aiškiname ženklus- galbūt jie sugrįš!” (7:174) Tai paremta natūraliais instinktais ir prigimtimi, kurią Allah sukūrė žmonijai ir Allah nepakeitė nė vieno savo kūrinio. Nėra nė vieno kūdikio, kuris būtų gimęs ne žmogaus prigimties. Nė vienas kūdikis negimsta su kokio nors kito kūrinio prigimtimi. Tai yra tai, ko negalima kontroliuoti. Tame niekada nebus jokių pakeitimų ar pasikeitimų. Mes tai parodėme ankstesniais įrodymais. Allah yra Visa Žinantis.

Ibn Atiya ir kiti yra palaiminti, kad priėjo tokios išvados. Bet jie baugino išsiskirdami su aiškia hadiso reikšme, kuri aiškiai parodo, kad Allah išvedė juos iš Adomo ir privertė juos liudyti prieš save ir tada juos sugrąžino. Štai kodėl Abū Mansūr Al-Maturidi citavo abi nuomones “Sharh at-Ta’wilat” ir padarė išvadą, kad antroji nuomonė yra stipresnė. Jis tai diskutaco ir priėjo tokios nuomonės.

Be abejonės tikėjimo į vieną Viešpatį pripažinimas yra žmogiškosios prigimties dalis. Politeizmas (širk), iš kitos pusės, yra kažkas įvesto ir svetimo tai prigimčiai. Vaikai mokosi politeizmo iš tėvų. Jei, Paskutiniojo teismo dieną jie bandys gintis, sakydami, kad jų tėvai praktikavo politeizmą ir jie tiktai sekė jais kaip jie tai darė ir kituose dalykuose, tokiuose kaip valgymas, apranga, būstas, jiems bus pasakyta: “Jūs žinojote tiesą apie Kūrėj. Jūs priėmėra, kad Allah yra jūsų Viešpats be partnerių, ir jūs paliudijote tai prieš save”. Liudyjimas prieš save gali būti tik tų tiesų pripažinimas sau. Allah sako Korane: “O jūs, kurie patikėjote! Būkite tvirti teisybės liudytojai Allah, nei jeigu ir patys prieš save“ (4:135). Tai nereiškia, kad jis turi sakyti: “Aš liudiju prieš save tai ir tai”, bet tai reiškia to pripažinimą. (Paskutiniojo teismo dieną) jūs būsite paklausti: “Kodėl jūs apleidote tas žinias ir įsitikinimą, kad jūs liudijote prieš save dėl politeizmo (širk)? Iš tiesų, jūs nuklydote nuo to, kas buvo žinoma ir pripažinta, į tai, apie ką jūs neturite žinių realybėje, sekdami taip, kurie neturi jums jokios įtakos (tuose dalykuose, kuriuose jūs jais sekate), priešingai nei pasaulietiškuose dalykuose – turint galvoje tuos dalykus, apie kuriuos jūs galite neturėti jokių žinių, kad jie yra blogi, ir jie gali turėti jums kokios nors naudos. Bet ne tas pats, kas kalbant apie politeizmą (tame nėra jums jokios naudos ir jūs žinote, kad tai yra blogis). Jūs liudijote ir jūs turėjote turėti žinias, kad tai yra blogis, bet jūs nusisukote nuo tiesos”.

Tikėjimas, kurį vaikas perima iš tėvų, yra įpročių ir elgesio modelis, kuris turėtų skatinti laimę šiame gyvenima. Vaikas akivaizdu, kad turi turėti kažką, kas juos rūpinsis. Žmonės, kurie turi daugiausia teisių į tai, yra jų tėvai. Todėl islamiška teisė laiko, kad vaikas turi sekti tėvų religija gerbdamas šio pasaulio įstatymus. Allah nebaus vaiko dėl tokio gyvenimo būdu – remiantis stipriausia nuomone – kol jis pasieks brandumo amžių ir prieš jį bus pastatytas įrodymas. Tuo metu, jis turi sekti žinių ir proto tikėjimą, tai yra tikėjimą, kurį jis savo protu, žino kaip teisingą. Jei jo tėvai yra (šiuo atveju) teisingai vedami, jis seks jų religija, kaip kad Juozapas (Joseph) darė. Allah sako, cituodamas jį: “Aš perėmiau savo tėvų – Ibrahimo (Abraomo), Ishako (Izaoko) ir Jakūbo (Jokūbo) religiją.” (12:38) Panašiai, Jokūbo (Jacob) vaikai sakė jam: “Mes garbinsime tavo Dievą ir tavo tėvų – Ibrahimo (Abraomo), ir Ismailo (Izmaelio), ir Ishako (Izaoko)” (2:133)

Bet jei tėvai eina prieš pranašų pavyzdį, žmogus vis tiek turi sekti pranašų pavyzdį. Allah sako: “Ir prisakėme Mes žmogui gėrį jo gimdytojams. O jeigu jie kovos su tavim, kad tu pridurtum Man bendrininkų iš to, apie ką tu neturi supratimo, nepaklusk jiems.” (29:8) Jei žmogus seka savo tėvais aklai be tiesos aiškinimosi, ir taip tš tiesų atmeta tiesą, kuri yra akivaizdi jam, jis is tiesų seka savo troškimais ir užgaidomis. Allah įspėjo apie tai žodžiais: “Ne, mes seksim tuo, ką radome pas mūsų tėvus.” O jeigu jų tėvai buvo nieko nesupratę ir nėjo tiesiu keliu?” (2:170)

Tai situacija daugybės žmonių, kurie gimsta musulmonų šeimose. Jie seka tuo, kuo jų tėvai seka, iš pagarbos jų įsitikinimams ir praktikai. Jei kas nors yra neteisinga, jie to nežino (nes jie nesivargina mokytis to). Jis yra musulmonas dėl aplinkos, bet ne dėl pasirinkimo. Kai jis bus paklaustas kape: „Kas yra tavo Viešpats?“ Jis atsakys: „Oj, aš nežinau, aš nežinau. Girdėjau žmones kažką sakant, tai aš irgi tą patį sakiau.“

Protingas žmogus turi apmąstyti situaciją. Jis turi sau patarti ir atsistoti dėl Allah. Jis turi pažiūrėti kuriai daliai jis priklauso. Ir Allah yra vienintelis Vadovas. Tauhid ar-rubūbyja (Vienumas Viešpatavime) nereikalauja įrodymų. Ši tiesa yra įgimta žmogui. Artimiausias dalykas, kurį žmogus gali nagrinėti, yra jo pačio gyvenimas. Pirma jis buvo sėklos lašas, kuri kilo iš tarp stuburo ir šonkaulių. Jis įsitvirtino saugioje buveinėje po trimis tamsos sluoksniais. Vystėsi pats, be jokios įtakos iš tėvų ar kieno nors kito. Jei jis būtų padėtas ant skiautės ar lėkštės ir visi pasaulio gydytojai susirinktų pagaminti žmogų iš jo, jie to nesugebėtų.

Neįmanoma suvokti gyvenimo gamtos terminais. Gamtos dalelės yra negyvos ir neįgalios nieko padaryti. Jos negali būti apibūdintos kaip gyvenančios. Negyvas nieko negali padaryti ir negali apie nieką galvoti. Jei galvosi kaip sėklos lašas pereina iš vienos stadijos į kitą tol, kol tampa žmogumi, įsitikinsi, kad Kūrėjas yra vienas. Iš to, tu gali daryti išvadą apie tauhid al-uluhyjah arba tai, kad Jis yra Vienintelis, vertas garbinimo. Nes kai sąmonė suvokia, kad ji turi Viešpatį, kuris ją sumūrė, kaip tu gali galbinti kažką kitą? Kuo daugiau galvoji ir apmąstai, tuo tikresnis ir tvirtesnis būsi dėl tauhyd. Ir Allah yra Vedantis. Nėra jokios kitos dievybės išskyrus Jį, ir niekas kitas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį.


50. Allah amžinai ir šiuo akimirksniu žino, kiek žmonių eis į Rojų ir kiek eis į Pragarą. Jis nei bus padidintas, nei sumažintas (nuo to, ką Jis žino). Panašiai, jis žino veiksmus, kuriuos bet kuris atliks.


Allah pasakė: “Iš tiesų Allah yra Žinantis apie kiekvieną daiktą” (8:75) ir “Allah žino kiekvieną daiktą!” (33:40). Jis turi žinias apie viską nuo amžinybės iki amžinybės. Jo žinių niekada neužgožia kažko nežinojimas. Jis sakė: “Tavo Viešpats neužmaršus!” (19:64). ‘Ali Ibn Abi Talib pasakojo, kad kartą jis dalyvavo laidotuvėse su keletu žmonių Baqi al-Gharqad. Pranašas saaw atėjo ir atsisėdo ant žemės ir žmonės susėdo aplink jį. Jis rankose turėjo lazdą ir jo žvilgsnius buvo įvestas į žemę. Jis pradėjo lazda kapstyti žemę ir pasakė: “Neegzistuoja jokia siela, kuriai Allah jau nebūtų parašęs, kur ji eis – Rojų ar Pragarą, ir ar ji bus laiminga ar nelaiminga”.

Vyras tada pasakė: “Allah Pranaše, ar mes neturėtume tada pasikliauti tuo, kas yra įrašyta, ir palikti savo veiksmus”. Allah Pranašas saaw atsakė jam: “Laimingieji darys tinkamus veiksmus. Nelaimingieji darys blogus veiksmus.” Tada jis pasakė: “Dirbkite, nes kiekvienam bus palengvinta atlikti tai, kam jis buvo sukurtas. Laimingieji turės galimybę atlikti tinkamus veiksmus, o nelaimingieji turės galimybę atlikti blogus veiksmus.” Jis tada parecitavo ają: “Bet tas, kuris aukojo ir buvo dievobaimingas, ir laikė tiesa, kas gražiausia, - tam Mes palengvinsim kelią link lengviausio. O tas, kuris šykštavo ir manė, kad jam nieko nereikia, ir laikė melu, kas gražiausia, - tam Mes palengvinsim link sunkiausio.” (92:5-10) Šis hadisas užrašytas Al-Bukhari ir Muslim.


51. Kiekvienam yra palengvinta tai, kam jis buvo sukurtas, ir tai yra veiksmas, kuriuo yra patvirtintas (nuspręstas, paženklintas) žmogaus gyvenimas, kuris diktuoja jo likimą. Laimingieji yra laimingi Allah įsakymu. Taip pat, nelaimingieji yra nelaimingi Allah įsakymu.


Ali perduotas hadisas teigia: “Dirbkite, nes kiekvienam bus palengvinta atlikti tai, km jie buvo sukurti”, kaip kad buvo kątik paminėta. Ir Zuhair (ang. trans. Zuhayr) perdavė iš Abū Az-Zubair (ang. trans. Zuhayr) , kad Džabir Ibn ‘Abdullah (ang. trans. Jabir Ibn ‘Abdullah) sakė: “Allah Pranaše, paaiškink mums mūsu tikėjimą taip, lyg mes būtume kątik sukurti. Kaip mes dirbsime? Ar mums yra viskas nulemta iš anksčiau ir įrašyta, ar mes pradėsime tai iš naujo ateityje? Jis pasakė: “Ne, iš tiesų jūs dirbsite, kai jau viskas buvo iš anksto nulemta ir užrašyta.”. Jis pasakė: “Tada kodėl mes turėtume dirbti?” Zuhair (perpasakotojas) sakė: “Tada Abū Az-Zubair pasakė kažką, ko aš nesupratau. Aš paklausiau jo, ką jis pasakė ir jis atsakė (kad Pranašas sakė): “Dirbkite, nes kiekvienam palengvinama jo galimybė (atlikti veiksmus).” (įrašyta Muslim).

Sahl Ibn Sa’id As-Sa’adi pasakojo, kad Allah Pranašas saaw sakė: “ Žmogus gali atlikti veiksmus, kurie atrodys kitiems žmonėms kaip veiksmai iš Rojaus, bet jis bus iš Pragaro gyventojų. Ir žmogus gali atlikti veiksmus, kurie atrodys kaip iš Pragaro, bet jis bus iš Rojaus gyventojų. (Įrašyta Al-Bukhar ir Muslim). Al-Bukhari versijoje yra papildomi žodžiai: “Veiksmai bus apskaityti pagal atliktus veiksmus kai žmoguaus gyvenimas bus užantspauduotas (mirties dieną). [angliškame vertime – the deeds will be reckoned by the deeds performed when the person’s life is sealed].

Al-Bukhari ir Muslim taip pat įrašė hadisą iš ‘Abdullah Ibn Mas’ūd, kuriame Allah Pranašas saaw , pats doriausias iš visų žmonių, sakė: “Tavo motinos gimdoje tavo kūrimas prasideda taip: “Tu būni kaip spermos lašas keturiasdešimt dienų. Tada jis virsta į kraujo krešulį tokiam pačiam laikotarpiui. Tada jis tampa gumulėliu (embrionu) ir toks išlieka tokį patį laiką. Tuo momentu, pasiunčiamas angelas, kuris įpučia į jį sielą. Angelui yra įsakyta užrašyti keturis dalykus apie būtybę: jo pragyvenimą (apsirūpinimą), amžių, poelgius ir tai, ar jis bus apsaugotas ar pasmerktas. Prisiekiu Tuo, šalia Kurio nėra jokio kito dievo, kai kurie iš jūsų darote Rojaus žmonių darbus kol priartėjate prie Rojaus rankos atstumu, tada tai, kad užrašyta Knygoje užklumpa jus, ir jūs pradedate daryti Pragaro žmonių darbus ir pakliūnate į jį. O kai kurie iš jūsų atlieka Pragaro žmonių darbus kol Pragaras jiems tampa rankos atstumu, bet tada tai, kas užrašyta Knygoje užklumpa juos, ir jie pradeda daryti Rojaus žmonių darbus ir įžengia į jį." Apie tai yra daug hadisų ir Vyresniųjų teiginių.

Abū ‘Umar Ibn ‘Abdul-Barr parašė knygoje At-Tamhid: “Yra daug žmonių, kurie užrašė pranešimų šia tema. Dauguma teologų diskutavo apie šiuos hadisus. Ahl as-Sunnah sutinka su šiais pranešimais. Jie nesiginčija. Ir Allah saugo ir veda teisingu keliu.”

Išvados:
1. Allah susitarimas su žmonija – tauhyd yra žmogaus prigimtis, o širk yra svetima žmogaus prigimčiai.
2. Allah amžinai ir šiuo akimirksniu žino, kiek žmonių eis į Rojų ir kiek eis į Pragarą, kaip ir jų veiksmus, kuriuos jie atliks ir kurie nuveda juos prie jų lemties.
3. Kiekvienam yra palengvinta tai, kam jis buvo sukurtas. Veiksmais yra patvirtintas (nuspręstas) žmogaus gyvenimas, ir veiksmai diktuoja žmogaus likimą.
4. Kiekvienas turi galimybę daryti tai, kam jis/ji buvo sukurtas.

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Ket Rgs 05, 2013 6:28 pm

52. Tikroji Allah nulemto likimo prigimtis yra Allah kūrimo paslaptis. Nei vienam angelui šalia Jo sosto ir nei vienam pranašui neduoda apie tai žinoti. Pasinėrimas į tai ar mąstymas per daug apie tai veda į destrukciją bei nuostolius, galiausiai pasireiškia maištingumu. Kiekvienas turi imtis atsargumo priemonių imantis tokio tyrimo, ketinimo ir leisdamas atsirasti abejonėms. Iš tiesų, Allah nedavė žinojimo savo kūriniams apie Qadr (likimą) ir Jis :swt uždraudė jiems siekti žinių apie tai. Allah sako savo Knygoje: „Nebus Jis paklaustas apie tai, ką Jis daro, o bus jie paklausti“ (21:23) Taigi, jei kas paklaus, kodėl Jis (Allah) taip padarė, jis bus atmetęs Knygos įsakymą ir tas, kuris atmeta Knygos įsakymus, tampa netikintis.

Predestinacija (likimas, lemtis) – tai paslaptis, kurios Allah neatskleidė nei vienam iš savo kūrinių. Jis kuria ir griauna, paverčia vargšais ir turtingais, duoda mirtį ir gyvybę, suklaidina ir veda. Ali yra pasakęs: „Qadr yra Allah paslaptis, todėl nesistenk atskleisti jos“.

Gerai žinomi tarp žmonių yra nuomonių skirtumai dėl predestinacijos. Kuo tiki Ahl as-Sunnah wa al-Jama‘ah yra sekantys dalykai. Viskas yra sulig Allah nulėmimu ir sumanymu. Allah kuria žmonių veiksmus. Allah sako: „Iš tiesų, Mes juk viską kūrėme pagal iš anksto numatytą matą“ (54:49); ir „Jis viską sukūrė ir suformavo pagal apibrėžtą matą“ (25:2) Allah nulemia netikinčiųjų netikėjimą. Jis nėra patenkintas tuo, nei Jam tai patinka, bet tokia yra Jo valia kūrinių atžvilgiu.

Laisvos valios šalininkai (Qadaryja (ang. trans. Qadariyyah) ir racionalaus proto šalininkai (Mu’tazilah) nesutinka su tuo. Jie teigia, kad Allah suteikė tikėjimą ir netikintiesiems, bet netikintieji patys iš savo valios pasirinko netikėti. Jie yra priversti užimti tokią poziciją, kad tik jiems nereiktų sakyti, Allah suteikia netikintiesiems netikėjimą ir paskui juos dar už tai nubaudžia. Jie tapo tarsi tas, kuris šoka iš keptuvės į ugnį; jie bėgo nuo vieno blogo dalyko ir pataikė ant dar blogesnio. Jų tikėjimas reikalauja, kad netikinčiųjų valia dominuotų virš Allah valios, nes pagal jų supratimą, Allah suteikė jiems tikėjimą, tačiau netikintieji pasirinko netikėti ir netikinčiojo valia buvo išpildyta, tuo tarpu Allah valia – ne. Tai yra vienas blogiausių tikėjimo supratimų. Tai pareiškimas, neturintis įrodymų, tiesą sakant, tai prieštarauja įrodymui.

Umar Ibn Al-Haytham pasakė: „Mes išplaukėme laivu. Su mumis buvo Qadari (laisvos valios pripažinėjas) ir magas. Qadari pasakė magui: „Priimk islamą”, magas atsakė: „Jei Allah to panorės”. Qadari pasakė: Allah to nori, bet šėtonas to nenori”. Magas atsakė: „Allah nori kažko ir šėtonas nori kažko, bet rezultate laimi šėtonas, taigi, šėtonas yra stipresnis”. Kitame perdavime, jis pasakė: „Tuomet aš būsiu su stipresniu iš dviejų”.

Beduinas apsilankė susirinkime, kuriame dalyvavo Amr Ibn Ubayd. Beduinas tarė: „O jūs, žmonės, mano kupranugaris buvo pavogtas, taigi prašykite Allah, kad jį man sugrąžintų”. Amr Ibn Ubayd tarė: „O Allah, tu nelėmei, kad šio žmogaus kupranugaris būtų pavogtas, taigi maldauju tavęs, jį jam grąžinti”. Beduinas staiga pareiškė: „Man nereikia tavo prašymo“. Amr Ibn Ubayd paklausė: „Kodėl ne?” Beduinas atsakė: „Jei Allah nebuvo numatęs, kad kupranugaris turi būti pavogtas, o šį pavogė, tuomet bijau, kad jei Allah norėtų jį grąžinti, jis nebus grąžintas”.

Žmogus paklausė Abu Islam Al-Qastalani: „Jei Allah neduos man vedimo (hidaya) ir mane suklaidins ir tuomet nubaus mane, ar toks bus Jo teisingumas?” Abu Islam atsakė: „Jei vedimas yra kažkas, kas jam priklauso, Jis gali tai duoti, kam panorėjęs ir sulaikyti nuo to, kam jo nenori suteikti”.

Kaip įrodymą iš Korano ir Sunnos apie predestinaciją, galima pateikti šias ajas:
“Jeigu Mes įsigeistume, tai kiekvienai sielai parodytume tiesų kelią, bet teisingas buvo Mano Žodis: Pripildysiu Aš pragarą džinais ir žmonėmis sykiu!” (32:13)
„O jeigu įsigeistų Tavo Viešpats, tada patikėtų visi, kas žemėje, iki vieno. Negi tu priversi žmones prieš jų valią, kad jie visi taptų tikinčiaisiais?“ (10:99)
„Tačiau Jūs nepanorėsite, jeigu to nepanorės Allah. Allah, pasaulių Viešpats!” (81:29)
Tačiau nepanorėsite Jūs, jeigu nepanorės Allah – iš tikrųjų Allah – Žinantis, Išmintingas!” (76:30)
“Ką nori Allah, tą stumteli iš kelio, o ką nori, tą pastato tiesiame kelyje” (6:39)
„Ką panori Allah vesti tiesiai, atveria to krūtinę islamui, o ką nori išmušti iš kelio, padaro jo krūtinę siaurą, ankštą, tarsi jis kiltų aukštyn į dangų“ (6:125)

Deterministai sako, kad visas pasaulis veikia, kaip yra numatęs ir kaip nori Allah; taigi, jis pritaria viskam ir myli viską. Laisvos valios šalininkai, atmetantys predestinaciją, sako, kadangi nuodėmė nėra Allah mėgstama, juo labiau nėra jai pritariama – tai nėra jo valios išraiška, anei Jo numatyta. Tai yra už Jo išankstinio nulėmimo – determinacijos (maši‘ah (ang. trans. mashi’ah) ir kūrimo (khalq) ribų.

Bet Koranas, Sunna ir sveikas žmogaus protas aiškiai skiria iš anksto nulemtą valią (maši’ah) ir mylinčiają valią (mahabbah). Ajos apie mylinčiąją valią būtų šios: „Allah nemėgsta nedorybės” (2:205); „Jis nepateisina savo vergų nedėkingumo/netikėjimo“ (39:7) Uždraudęs daugdievystę, nedorumą, svetimavimą ir puikybę, Allah sako: „Blogis visų šitų dalykų tavo Viešpačiui atstumiantis“ (17:38)

Sahih hadise yra užrašyta, kad pranašas pasakė: „Allah nepatinka, kai tu užsiimi trimis dalykais: beverčiu pašnekesiu, per dideliu klausinėjimu ir sveikatos švaistymu“. (Bukhari, Muslim). Ahmad Musnade yra hadisas, kuris teigia: „Allah mėgsta, jei tu pasinaudoji jo suteiktais palengvinimais, lygiai taip jis nemėgsta, jei tu darai, kas uždrausta“.

Savo maldose pranašas saaw mėgdavo sakyti: „O Allah, aš ieškau prieglobsčio tame, kas tau malonu, nuo tavo pykčio, ir aš ieškau prieglobsčio tavo atlaidume nuo tavo bausmės ir aš ieškau prieglobsčio pas tave nuo tavęs“. Pamąstykime, kad pranašas saaw mėgdavo ieškoti prieglobsčio atribute to, kas Allah malonu nuo pykčio atributo ir atlaidumo veiksme nuo bausmės veiksmo. Pirmasis yra atributas, o antrasis yra to atributo pasekmė. Visi grįš pas Jį, Vienintelį ir ne pas ką kitą. Pranašas saaw sako: „Ko aš ieškau – tai prieglobsčio nuo to, kas atsitiks tavo išankstiniu lėmimu ir valia. Ko aš ieškau – tai prieglobsčio tame, kas Tau patinka ir Tavo atlaidume, kas taip pat priklauso nuo Tavo nulėmimo ir valios. Jei Tu panorėsi būti švelnus savo tarnui, Tu gali jam atleisti, jei Tu panorėsi supykti ant jo, tu gali jį nubausti. Taigi, apsaugok mane nuo to, ką aš darau, kas Tau nepatinka. Tai taip pat bus iš Tavo valios. Abu dalykai, ko Tu pageidauji ir ko Tu nepageidauji, priklauso nuo Tavo nulėmimo ir valios. Taigi, aš ieškau prieglobsčio pas Tave nuo Tavęs, tavo galioje, galybėje ir pasigailėjime, nuo to, ką Tavo galia, galybė, teisingumas ir išmintis gali padaryti. Aš neieškau prieglobsčio niekur kitur, nuo nieko kito, nei aš ieškau prieglobsčio pas tave nuo kažko, ką sukėlė kažkas. Viską sukeli Tu“.

Pažiūrėk, kokia tiesa apie Allah vienovę ir žmogaus tarnystę glūdi šiuose žodžiuose. Niekas nesupras jų, išskyrus tuos, kas pažįsta Alalh ir žino, ką reiškia būti Jo tarnu.

Kai kas gali paklausti: kaip gali būti, kad Allah nulemia kažką, ko Jis nemėgsta ar kam nepritaria? Kaip gali Jis norėti ir sukurti kažką ir tuo pačiu metu to nemėgti ir nekęsti? Šis klausimas suskaldė žmones į skirtingas sektas ir grupes, kurių metodologijos ir nuomonės aiškiai skiriasi.

Žinok, kad valia yra dviejų rūšių: viena, kuri egzistuoja dėl savęs pačios ir sau, o kita, kuri yra dėl kažko kito ir kažkam kitam. Dalykas, kuris yra nulemtas dėl savęs – yra siekiamas ir mylimas dėl savęs paties ir dėl to, kokį gėrį jis atneša. Kas liečia dalyką, kuris yra nulemtas dėl kažko ir kažkam kitam, jis pats savyje nėra tikslas, ko yra trokštama; tai neturi realios naudos iš savęs, bet tai yra priemonė tikrajam tikslui ir valiai. Čia du aspektai yra sujungti į vieną: nemėgimas to, ir poreikis, kad tai būtų. Čia nėra prieštaravimo ar konflikto tarp jų, nes jie liečia skirtingus dalykus. Tai panašu į vaistus, kurie yra nemėgiami, tačiau tas, kuris juo vartoja, žino, kad juose jo išgijimas. Kitas pavyzdys yra sergančio organo amputacija, kuri reikalinga, kad išgelbėtume paciento gyvybę, ar žmogus, kuris išsiruošia į sunkią kelionę, trokšdamas pasiekti jo išsvajotą tikslą. Žmonės dažnai daro dalykus, kurie jiems nepatinka, tikėdamiesi, kad tai duos trokštamų rezultatų, net jei tie rezultatai yra tik tikėtini ir žmonės negali būti tikri dėl jų.

Allah gali ko nors nemėgti, tačiau tas dalykas gali būti sukurtas tik kaip priežastis įvykti tam, kas Allah patinka.

Pvz. Allah sukūrė Iblis (šėtoną). Jis yra žmonių nelaimių priežastis ir priežastis to, kad žmonių veiksmai Allah nepatinka. Tuo pat metu, jis yra priemonė daugeliui dalykų, ką Allah nori suteikti savo kūriniams. Taigi, Iblis egzistavimas Allah yra priimtinesnis, nei jo nebuvimas. Tokia yra tiesa dėl daugelio priežasčių:

Iblis sukūrimu Allah pademonstruoja savo tarnams gebėjimą sukurti priešingybes. Jis sukūrė būtybę, kuri yra blogiausia ir kuri yra blogio prežastis. Tuo pat metu Jis sukūrė jo priešingybę – angelą Gabrielių, kuris yra vienas iš kilniausių kūrinių ir visokio gėrio šaltinis. Panašiai, Allah galybę matome ir dienos-nakties, ligos ir pasveikimo, gyvenimo ir mirties, teisingumo ir klaidingumo, gėrio ir blogio sukūrime. Jis sukūrė juos, siekdamas savo tikslų. Jei pasaulyje nebūtų šių priešingybių, mes negalėtume būti liudininkais Jo neklaidingos išminties, absoliučios galios ir nepriekaištingo visų dalykų valdymo.

Antra, Iblis buvimas leidžia pasireikšti tokiems Allah vardams ir atributams kaip Dominuojantis, Keršijantis, Teisingasis, Griežtai įspėjantis/baudžiantis, Tas, kurio sugriebimas yra stiprus ar Tas, kuris pažemina. Tų įvardijimų objektas turi egzistuoti. Jei džinai ir žmonės savo prigimtimi būtų panašūs į angelus, nei vienas šių vardų negalėtų pasireikšti.

Trečia, Iblis suteikia galimybę manifestuoti tokiems Allah vardams, kaip Susilaikantis, Atleidžiantis, Žiūrintis atlaidžiai į Allah nurodymų nesilaikymą ir atleidžiantis nusidėjėliams. Jei Jis nebūtų sukūręs kažko, ko jis nekenčia, bet kas pagelbsti pasireikšti šiems Jo vardams, šios privilegijos ir išmintis būtų prarasti. Pranašas saaw nurodė šį dalyką, kai pasakė: „Jei tu nedarysi nuodėmių, Allah sunaikins jus ir pakeis jus žmonėmis, kurie darys nuodėmes ir prašys Jo atleidimo, kad Jis galėtų jiems atleisti“.

Ketvirta, Iblis padeda pasireikšti Allah išminčiai ir žinojimui, kurių pagalba sudeda dalykus į jiems skirtas vietas ir nieko nėra ne savo vietoje. Jis žino kam turi siųsti žinią. Jis žino, kas yra tam tinkamas ir priims tai su dėkingumu, ir kas tam netinkamas. Jei nepageidautinos priežastys, iššaukiančios nepageidautinus padarinius būtų panaikintos, geri dalykai, persveriantys nedorus, niekada negalėtų realizuotis. Pasižiūrėkite į saulę, mėnulį ir vėją. Jie gali atnešti teigiamus ir neigiamus padarinius, bet geri persveria negerus.

Penkta, jei Iblis nebūtų buvęs sukurtas, daugelis dalykų, kuriais žmogus išreiškia savo tarnystę Allah, niekada negalėtų pasireikšti. Džihad yra vienas iš mylimiausių Allah garbinimo veiksmų. Jei visi žmonės būtų tikintys, garbinimas būtų toks pat nulinis, kaip ir pasekmės, jei kas nors būtų lojalus ar priešiškas vardan Allah. Panašiai, garbinimas veiksmais kaip gėrio skatinimu ir blogio draudimu, kantrybės turėjimas, kovojant su savo potroškiais ar aukojantis iš meilės Allah, atgailavimas ir prašymas atleidimo, ieškant prieglobsčio pas Allah nuo nedorųjų sąmokslų ir pan. – visa tai yra dalis išminties, kurios žmogaus protas nebūtų galėjęs atrasti, jei nebūtų sukurtas Iblis.

Kai kas gali paklausti, ar yra įmanoma gauti teigiamų dalykų be neigiamos priežasties? Toks klausimas apskritai negalimas. Daroma prielaida, kad kažkas gali sulaukti rezultatų be priežastinio ryšio, padarinių be sąlygų. Tai būtų tas pats, kaip spėlioti apie sūnų be tėvo, spėlioti apie judėjimą be judančio objekto, kelti hipotezes apie atgailą be atgailaujančiojo ir pan.

Kai kas gali paklausti, ar tie dalykai, kurie yra būtini, kad galėtų pasireikšti gėris yra dėl šios priežasties pageidaujami ar nepageidaujami ir blogi bet kuriomis aplinkybėmis. Į šį klausimą galima būtų atsakyti dviems būdais: pirma, žvelgiant iš Allah pozicijos, ar turėtų Jis mėgti šiuos veiksmus dėl to, kad jie veda link kitų, kuriuos Jis laiko gerais, net jei juos pačius laiko blogais? Ir antra, žvelgiant iš žmogaus požiūrio taško, ar turėtų dėl to žmogus būti patenkintas tais dalykais? Tai du skirtingi klausimai.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad blogis visuomet reiškia gėrio neegzistavimą. Faktoriai, vedantys į blogį yra blogis. Bet kas liečia pačių blogų dalykų kaip tokių, egzistavimą, jie patys nėra blogi savaime. Pvz. nedoros sielos kaip tokios esybės pačios savaime yra geros, jos tampa blogomis, tik paradus jose gėrį. Jei joms yra suteiktas gėrio siekimas, jos siekia gėrio. Bet jei tai joms nesuteikta, jos juda priešinga kryptimi. Judėjimas, būdamas tiesiog judėjimu, yra geras dalykas. Jis gali tapti blogu veiksmu tik susijęs su kažkuo, tik santykyje su kažkuo, o ne dėl to, kad tai yra judėjimas. Kiekvienas blogis yra neteisingas elgimasis, reiškiantis, kad daiktas atsidūrė ne savo vietoje. Jei jis būtų padėtas į teisingą vietą, tai nebūtų blogis. Vadinasi, jo blogio ypatybės yra reliatyvus dalykas.

Štai kodėl teisingai skiriamos bausmės yra pačios savaime geros, o blogos baudžiamo asmens atžvilgiu, nes sukelia skausmą, kuris yra malonumo priešingybė. Tokiu atveju, skausmas yra blogis, asmens atžvilgiu. Bet pats bausmės veiksmas yra geras, jeigu teisingai paskirtas. Allah niekada nėra sukūręs šimtaprocentinio blogio be gėrio aspekto. Yra nesuvokiama, kad Allah norėtų blogio visais jo aspektais, be jokios jo naudos. Visa, kas gera, yra Jo rankose ir joks blogis neina iš Jo. Tiesą sakant, viskas, kas iš Jo išeina, yra gėris. Blogis atsiranda dėl sąsajos trūkumo su Allah. Atsiskyrimas santykyje nuo Allah padaro dalykus blogais. Kai kas gali ginčytis, kad ne visų santykiai su Allah yra sutrūkę, o blogis vistiek egzistuoja kaip tai, kas buvo iš anksto numatyta ir sukurta. Tai tiesa, bet šiuo požiūriu dalykas pats savaime nėra blogis. Jis yra blogas, nes Allah nepadarė jo geru ar palankiu gėriui.

Yra trys gėrio pagrindai: sukūrimas, paruošimas (i‘dad) ir paskatinimas/parėmimas (imdad). Sukurti kažką yra gėris ir tai gali tik Allah. Jei kas paklaus, kodėl Allah negali paskatinti ir susptiprinti gėriu, kai tas daykas buvo kuriamas, atsakymas būtų, kad tai Allah išminčiai nereikalinga. Tai reikalinga tik Jo kūriniams. Jo kūriniai yra geri. Blogis atsiranda juose tik todėl, kad kūriniai nebuvo paskatinti. Tuomet kas nors gali paklausti, kodėl Allah negali pastiprinti kiekvieno, kurį sukūrė? Toks klausimas yra negaliojantis, nes daroma prielaida, kad teisingiausia sustatyti visus dalykus viename lygmenyje. Taip nėra teisinga. Priešingai, Allah išmintis reikalauja skirtumų tarp dalykų, kuriuos mes matome šiame pasaulyje. Jei tai dar vis sunku suvokti, tuomet veikite pasitelkdami poeto Ma‘dikarab Az-Zubaydi žodžius:

Jei negali ko nors padaryti
Palik tai ir daryk, ką tu gali padaryti.


Kai kas gali paklausti: Kaip gali būti, kad Allah patinka Jo tarno pastangos, bet Jis jam nepadeda to atlikti? Atsakymas būtų, kad Jo pagalba kartais gali būti praradimas kažko, kas yra Jam mieliau, nei tas konkretus veiksmas, kurį Jo tarnas norėjo atlikti; ar tas veiksmas būtų sukėlęs blogį, kuris Allah nepriimtinas labiau, nei kad tas Jam malonus veiksmas būtų buvęs atliktas. Allah nurodo tai savo pasakyme: „O jeigu jie panorėtų išeiti, tai pasiruoštų tam ginkluotę, bet užsirūstino Allah dėl jų tingumo ir sulaikė juos“ (9:46) Allah nurodo, kad Jam nepatiko jų sumanymas eiti į džihadą su pranašu saaw , kas būtų buvę paklusimas, toliau Allah nurodo blogybes, kurios būtų įvykusios, jei jie būtų išvykę su Allah pranašu saaw . Allah sako: „Jeigu jie išeitų su jumis, tai padidintų pas jus tiktai pagedimo ir skubėdami vaikščiotų tarp jūsų, siekdami nesantaikos. O tarp jūsų yra tokių, kurie jų klausytų” (9:47) Taigi blogis, kuris būtų įvykęs, būtų didesnis už potencialų gėrį, jei jie būtų ėję su pranašu saaw .

Kalbant kitu aspektu, žmogus nekenčia blogų ir nuodėmingų dalykų, kylančių iš žmogaus, jų išrinkto ir priimto. Iš kitos pusės, žmonės priima tuos, kurie yra išrinkti Allah. Mums patinka, kas yra iš Allah, ir nepatinka, kas kyla iš žmogaus. Toks yra tikrų žinančiųjų kelias. Kiti gi žmonės pasmerkia blogį be jokių išlygų.

Reikalo esmė ta, kad ta blogio dalis, kuri eina iš Allah nėra nepageidaujama, bet ta, kuri eina iš žmogaus - yra. Jei kas sakys, kad niekas nepriklauso nuo žmogaus, atsakymas būtų – kad tai yra klaidingas determinizmas. Ahl As Sunnah kelias yra tarp laisvos valios šalininkų ir tų, kurie teigia, kad viskas yra iš anksto nulemta.

Kai kas gali paklausti: kam reikalinga atgailauti, jei žinoma, kad veiksmai yra iš anksto nulemti? Toks žmogus paverčia blogį vertybe, jeigu mano, kad nors jis nepakluso Allah nurodymams, jis pakluso jo valiai. Poetas sako apie tai:

Aš atgailauju už tai, ką Allah man paskyrė
Juk ar nėra viskas, ką aš darau, jo valioje?


Tokie žmonės yra labiausiai akli ir labiausiai ignoruojantys Allah ir jo nurodymus bei kuriančiają valią. Jie nekreipia dėmesio, kad paklusnumas yra suderinamas su Allah religiniais nurodymais ir jo nurodančia valia, o ne konkuruoja su predestinacija ir kuriannčiąja valia. Jei konkurencija su Allah kuriančiąja valia butų paklusnumo veiksmas, Iblis būtų labiausiai paklusnus Allah, lygiai kaip Nojus, Hud, Salih, Lot ir Suhayb, net faraono pakalikai būtų buvę labiausiai paklusnūs tarnai.

Tačiau, kai kas suvoks savo neįgalumą ir kad tik su Allah valia viskas vyksta, kad nuo Jo absoliučiai priklauso ir yra reikalingas apsaugos. Tuomet jis veiks dėl Allah, o ne dėl savęs. Tuomet jis nedarys nuodėmių. Jis bus apsaugoje to, kuris pasakė apie tokį žmogų: „Aš girdėsiu vietoj jo, aš matysiu vietoj jo,, aš suduosiu vietoj jo, ir eisiu vietoj jo“ (visas hadisas: Bukhari praneša, kad pranašas saaw pasakė: „Allah pasakė: Kas bus nepakantus mano draugui, aš su juo kovosiu. Mano tarnas neprisiartins link manęs labiau, nei vykdydamas tai, ką aš jam įsakiau ir mano tarnas artinsis prie manęs dar labiau darydamas savanoriškus garbinimo veiksmus, kol aš jį pamilsiu. Kai aš jį mylėsiu, aš tapsiu jo ausimis, kuriomis jis girdės, jo akimis, kuriomis jis matys, jo rankomis, kuriomis jis suduos ir jo kojomis, kuriomis jis vaikščios. Jei jis ko nors prašys manęs, aš jam iš tiesų tai suteiksiu. Ir jei jis ateis pas mane prieglobsčio, aš iš tiesų jam jį suteiksiu“. Niekas negali įsivaizduoti tokio žmogaus nepaklūstančio Allah. Jei tokia būsena praeis ir jis bus užimtas tik savimi, jo troškimai jį nugalės ir jis ims melstis priešams. Bet kai tokia egzistencijos migla pasitrauks, jis ims gėdytis savo veiksmų, atgailaus ir sugrįš pas Allah, nes nuodėmėje jo kūniškas pradas turėjo viršų ir jis pamiršo Viešpatį. Iš tiesų, kai tokia būsena praeis, jis įžengs į kitą egzistenciją dėl Allah, o ne dėl savęs.

Vėlgi, kai kas gali ginčytis, kad jei netikėjimas yra nulemtas Allah ir mes esame įpareigoti būti patenkinti tuo, ką Allah įsako, kaip mes galime to nemėgti ir tai atmesti?

Pirma, mums neįsakyta mėgti viską, ką Allah įsako. Nėra tam įrodymo Korane ar sunoje. Yra dalykai, kuriuos įsakyta priimti ir yra dalykai, kurie yra nekenčiami ir smerkiami, nes Allah nepatinka tam tikri dalykai, kuriuos įsako. Tiesą sakant, kai kurių Jo įsakomų dalykų Allah nekenčia. Lygiai taip ir mums reikia nekęsti ir smerkti tam tikrus dalykus.

Antra, tai apima du dalykus. Pirmas iš jų – tai pats Allah įsakymas, kuris susijęs su Allah esme. Kitas yra dalykas, kuris yra įsakomas ir tai nepriklauso nuo Allah. Kas liečia patį įsakymą, jis visuomet geras, išmintingas ir teisingas. Mes tai priimame ir esame tuo patenkinti. Dalykas, kuris yra įsakomas, gali būti dviejų rūšių: vieną jų mes turime priimti, o kito neturime priimti ar būti tuo patenkinti.

Trečia, pats įsakymas turi du aspektus. Vienas jų – tai santykis su Allah. Iš šio požiūrio taško, žmogus turi būti tuo patenkintas. Antrasis gi yra to įsakymo santykis su žmogumi. Šiuo aspektu, juo galima būti patenkintu arba ne. Pavyzdžiui, žmogžudystė. Iš vienos pusės tai nulemta Allah, užrašyta ir Jo valia atsitinka, kad tam tikro žmogaus baigtis būtų tokia. Tokiu požiūriu, mes priimame tai ir paklūstame. Antruoju aspektu, žmogžudystė buvo sumanyta ir įvykdyta žmogžudžio, kuris nusprendė užmušti žmogų, jį nužudė, taip pažeisdamas Allah įstatymą. Šiuo požiūriu, mes pasmerkiame tokį poelgį ir nesame juo patenkinti.

Autorius pažymi, „Ta‘ammuq (pasinėrimas) į likimo problemą sukelia Allah nepasitenkinimą“. Ta‘ammuq reiškia persistengti, bandant atskleisti qadr paslaptis ir pasinerti giliai į diskusijas apie qadr, kas veda link Allah nepasitenkinimo ir lemia Jo malonių praradimą. Taigi, kiekvienas turi vengti knaisiotis ir patekti į prieštaravimus.

„Žmogus turi imtis visų įmanomų atsargumo priemonių, atlikdamas tokius tyrinėjimus, leidžiančius sukilti abejonėms“.

Abu Hurayra praneša, kad keli kompanionai atėjo pas Allah pranašą saaw ir jam pasakė: „Kartais mums kyla mintys, kurias gėda net įvardinti“. Pranašas saaw paklausė: „Ar tikrai jums taip nutinka?“ Jie atsakė: „Taip“. Tuomet jis tarė: „Tai yra aiškus tikėjimo ženklas“. (Muslim) Tai kalba apie jausmą, kurį turėjo kompanionai, kalbėdami apie savo mintis, kurios jiems nepatikdavusios ir kurių nenorėjo net viešinti.

Muslim taip pat užrašė hadisą, kad Allah pranašas saaw buvo paklaustas apie šėtono šnabždesius. Jis atsakęs: „Tai neabejotinas tikėjimo įrodymas“. Šis hadisas turi tą pačią reikšmę, kaip ir prieš tai minėtas. Jei kuris patiria nelabojo šnabždesius ar pramanus ir stengiasi juos užgniaužti, jis kovoja su šėtonu, o tai be abejo yra tikėjimo ženklas. Toks buvo kompanionų ir jų pasekėjų elgesys. Po jų atėjo žmonės, kurie garsiai išsakydavo savo mintis, iškeldavo į viešumą savo abejones ir jomis pripildė tomus. Jie ne vien prijuodino popierių (užrašydami), bet apjuodino širdis. Jie stengėsi savo klaidingomis mintimis nuslėpti tiesą. Štai kodėl autorius griežtai pasmerkia diskusijas likimo klausimu. Aiša perdavė, kad pranašas saaw yra pasakęs: „Labiausiai Allah nekenčiamas žmogus yra tas, kuris pasineria į prieštaravimus ir audringas diskusijas“. Kitame hadise teigiama, kad „Kartą pranašas saaw ėjo pro šalį, kai grupė žmonių diskutavo apie predestinaciją (iš anksto nulemtą likimą). Jo veidas paraudo iš pykčio kaip granato vaisius. Jis tarė: „Kas jums nutiko, kad jūs vieną Allah knygos ają priešpastatote kitai! Tie, kurie buvo panirę į tokius dalykus prieš jus, jau yra sunakinti“. Allah sako: „Kaip ir atveju tų, kurie buvo prieš jus: jie buvo stipresni už jus galioje ir labiau klestintys turtu ir vaikais. Jie mėgavosi savo dalimi: ir jūs mėgaujatės savo, kaip darė tie, kurie buvo prieš jus; ir jūs įsitraukiate į tuščias kalbas, kaip ir jie įsitraukdavo“. (9:69) Kitur Allah sako: „<...> jie savo dalies negaus būsimame gyvenime“ (2:200). Tu mėgavaisi savo dalimi šiame pasaulyje kaip žmonės, buvę prieš juos, mėgavosi savo dalia; ir tu buvai pasinėręs į tuščias kalbas, lygiai kaip ir jie buvo.

Allah susiejo mėgavimąsi savo dalimi su piktnaudžiavimu tuščiomis kalbomis. Taip yra dėl to, kad religijos nesilaikymas pasireiškia veiksme arba tikėjime. Pirmasis atsiranda dėl nedorų potroškių, antrasis – dėl abejonių. Al-Bukhari užrašė iš Abu Hurayros, kad pranašas saaw yra pasakęs: „Mano bendruomenė seks ankstesniųjų bendruomenių pėdsakais, pėda pėdon, ir darys visa, ką jos darė, būtų tai maži dalykai ar dideli“. Abdullah Ibn Umar perdavė, kad Allah pranašas saaw pasakė: „Mano žmonės seks Izraelio vaikų pėdomis. Jei jie pasidalino į 72 grupes, mano žmonės pasidalins į 73 grupes, visos jos eis į pragarą, išskyrus vieną“. Jie paklausė: „Kokia tai vienintelė grupė, o Allah pranaše saaw ?“ Jis atsakė: „Grupė, kuri seka mano ir mano kompanionų keliu“ (užrašyta Tirmidhi).

Muawiyah Ibn Abi Sufyan perdavė, kad Allah pranašas saaw pasakė: „Abiejų ankstesnių knygų žmonės suskaldė savo religiją į 72 atskalas. Ši tauta padalins religiją į 73, sekdama savo troškimais, visos jos eis į pragarą, išskyrus vieną ir tai yra džama‘ah (bendruomenė).“

Labiausiai kontroversiškas klausimas, turintis daugiausia nuomonių skirtumų, yra apie likimą. Diskusijos apie tai pasiekė ribą.

Autorius pastebi, kad, jei kažkas paklausia: „Kodėl jis tai padarė?“, jis atmeta Knygos įsakymą. O kas atmeta Knygos įsakymą, tampa netikintis“. Toks pareiškimas yra teisingas, nes tarnystė Allah ir tikėjimas Allah, jo knygomis, jo pranašais remiasi visišku atsidavimu ir paklusimu Jam, nekvestionuojant Jo įstatymų išminties, Jo įsakymų ir Jo draudimų. Allah niekur nemini bendruomenės, kuri patiki pranašu ir jo nešama žinia, o paskui reikalauja jo nutartų įstatymų pateisinimo ar dalykų pagrindimo, kuriuos jis jiems liepė ar uždraudė. Jei jie taip būtų pasielgę, jie nebūtų buvę tikrai įtikėję savo pranašu. Priešingai, bet kuri bendruomenė, kurią Allah minėjo, pakluso pranašui ir įtikėjo, ką jis sakė. Jei jie žinojo Jo įsakymų priežastis, juo geriau, jei ne – tokia bendruomenė niekada neatidėdavo paklusimo įstatymui, kol būtų žinojusi jo pagrindimą. Pranašų vieta jų akyse buvo garbingesnė, kad jie būttų galėję užduoti jiems tokius klausimus. Psalmėse yra parašyta, kad Jėzus pasakė: „Izraelio vaikai, neklauskite, kodėl Dievas tai liepė, bet klauskite, ką Dievas liepė“. Tokia buvo vyriausiųjų maniera, tų, kurie turėjo daugiausia žinių ir buvo sumaniausi. Jie niekada neklausdavo pranašo saaw : „Kodėl Allah įsakė tą? Kodėl jis uždraudė aną? Kodėl jis nusprendė tą? Kodėl Jis padarė aną? Jie žinojo, kad tai prieštarauja jų tikėjimui ir atsidavimui. Islamiško gyvenimo struktūra yra pastatyta ant nusižeminimo ir nuolankumo.

Pirmas žingsnis einant tokiu gyvenimo keliu būtų patvirtinti, kad tai, ką pranašas saaw įsako, yra tiesa, tuomet pasiryžti tvirtai tam paklusti, tuomet imti nedelsiant tuo sekti, panaikinant kliūtis kelyje, tuomet dėti visas pastangas ir stengtis atlikti tai pačiu geriausiu būdu ir galiausiai, daryti tai tik dėl paklusimo įsakymui, nesvyruoti ir nelaukti, kol žinosi visą išmintį, kuri slepiasi už to įstatymo.

Al-Qurtubi cituoja Ibn Abdul-Barr, kuris teigė: „Jei kuris klausia, norėdamas pagausinti savo žinias, panaikinti savo neišmanymą ar geriau suprasti savo religiją, tuomet dėl to nėra bėdos; vaistas nuo neišmanymo yra klausti. Bet jei kas klausia, tikėdamasis suniekinti ir nepaklusti, o ne siekdamas sužinoti ar išmokti, tuomet tai yra uždrausta, nesvarbu, jis klaus daug ar mažai“. Pranašas yra pasakęs: „Geriausiai elgiasi toks žmogus, kuris nesirūpina dalykais, kurie jo neliečia“.

Nėra jokios abejonės, kad tie, kurie atmeta Knygos įsakymus, yra laikomi netikinčiaisiais. Allah nėra atskaitingas už savo veiksmus todėl, kad turi absoliučią galią ir autoritetą, kaip kai kurie galvoja, bet todėl, kad jo veiksmai turi tam rimtą priežastį ir yra reikalingi iš Jo palaimos ir teisingumo.

Vertė Vivi
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Ket Rgs 05, 2013 7:07 pm

53. Tai viskas, ką apsišvietę žmonės turi žinoti, žmonės, kurie yra atsidavę Allah tarnai ir tai jiems suteikia laipsnį tų, kurie turi tvirtas žinias. Iš tiesų, žinios yra dviejų tipų: vienos esančios (pasiekiamos) kūriniams ir kitos nepasiekiamos kūriniams. Neigti žinias, kurios yra pasiekiamos, yra netikėjimas; teigti žinias, kurios yra nepasiekiamos, taip pat netikėjimas. Tikėjimas patvirtinamas tik tada, kai žmogus priima žinias, kurios yra pasiekiamos, ir nesistengia siekti žinių, kurios yra nepasiekiamos.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 46 punktą: „Tai yra viskas, ką žmogus turi žinoti apie Allah įsakymu pobūdį. Yra du žiniu tipai: žinios, kurios yra pasiekiamos kūriniams ir žinios, kurios jiems nėra pasiekiamos. Neigimas tų žinių, kurios yra pasiekiamos (atsiųstos mums per pranašus) yra netikėjimas. Tvirtinimas, kad mums yra žinoma, ką Allah padarė mums nepasiekiama (sužinoti), taip pat yra netikėjimas. Tikėjimas gali buti tvirtas tik tada, kai mes priimame mums pasiekiamą žinią ir nesistengiame sužinoti to, kas mums nepasiekiama.”]

Žodis “tai” autoriaus žodžiuose reiškia tai, ką autorius diskutavo anksčiau, tai yra tiesa, kuri yra išdėstyta Šarijoje, ir kuria reikia tikėti ir praktikuoti. Jo teiginyje “ir tai jiems suteikia laipsnį tų, kurie turi tvirtas žinias”, “žinios” reiškia žinias, kurias Pranašas saaw mokė, bendrus principus taip pat kaip ir detales, patvirtinimus taip pat kaip ir paneigimus. “Nepasiekiamos žinios” reiškia žinias, apie tai, kas iš anksto nulemta, kurias Allah nuslėpė nuo Savo kūrinių. O “esančios (pasiekiamos) žinios” yra šari’a žinios, tikėjimo principai ir taip pat praktikos taisyklės. Tie, kas atmeta bet ką, ką Pranašas pristatė, yra iš netikinčiųjų. Tie, kurie teigia turintys žinias, apie Nematoma, yra iš netikinčiųjų. Allah teigė: “Jis – Žinantysis slėpinį; ir jis neleis sužinoti apie Savo slėpinį niekam, išskyrus tuos pasiuntinius, kuriais Jis patenkintas“ (72:26-27) ir “Iš tiesų Allah priklauso Valandos žinojimas; Jis nuleidžia lietų ir žino, kas įsčiose. Bet nežino siela, ką jinai įsigys rytoj, ir nežino siela, kokios žemėj mirs. Iš tikrųjų Allah – Žinantis, Išmanantis!”(31:34)

Jei Allah išmintis yra paslėpta nuo mūsų ir yra mums nežinoma, tai nereiškia, kad kūriniai ar veiksmai neturi tikslo ar nėra pagrįsti išmintimi. Argi nematote, kad Allah išmintis sukurti gyvates, skorpionus, peles ir vabzdžius yra mums nežinoma? Viskas, ką mes apie juos žinome, yra tik tai, kad jie pavojingi. Bet tai nereiškia, kad Allah jų nesukūrė arba kad nėra jokio tikslo jų sukūrime, nes dalyko neišmanymas nėra jo neegzistavimo įrodymas.

54. Mes tikime Rašikliu [angliškame vertime – Pen, lietuviškame Korano vertime – Rašomoji nendrė], Lenta [angliškame vertime – Tablet, lietuviškame Korano vertime – Sergimas ritinėlis] ir viskuo, kas ant jos užrašyta.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 47 punkto šią dalį: „Al- Lawh (Lenta, kurioj įrašyta viskas apie kūriniją (žr. Korane 85:22) ir Al- Qalam (Rašiklis, kuriuo viskas buvo užrašyta ant Al- Lawh) yra tiesa <...>“]

Allah sako: “Taip, tai – šlovingas Koranas, esantis Sergimam ritinėly!” (85:21-22). Abū Al-Qasim At-Tabarani įrašė hadisą, perduotą perdavėju seka nuo pat Pranašo saaw , kuris sakė: „Allah sukūrė Sergimą ritinėlį iš baltų perlų su lapais, padarytais iš raudonų rubinų. Jo rašiklis yra iš šviesos. Jis rašo šviesa. Allah imasi jo tris šimtus šešiasdešimt kartų per dieną. (Jo plotis yra toks didelis kaip atstumas nuo dangaus iki žemės.) Jis kuria ir išlaiko, sukelia gyvybę ir mirtį, pagerbia žmones ir apjuodina žmones, ir daro tai, ką Jis nori.“ [At-Tabarani įrašė šį hadisą knygoje „Al-Mu‘jam al-Kabir“, 12511. du iš jo perdavėjų, Zayad Ibn ‘Abdullah Al-Buka‘i ir Al-Layth Ibn Salim, yra silpni, todėl hadisas yra silpnas. At-Tabarani taip pat įrašė šį hadisą per kitą grandinę (hadiso Nr. 10605), bet atsižvelgiant į šį perdavimą, tai yra kompaniono Ibn ‘Abbas pasakymas]

Tai yra Sergimas ritinėlis, kuriame Allah įrašė kūrinių matmenis. Ir tai yra Rašiklis, kurį Allah sukūrė ir kuriuo rašė Sergimame ritinėlyje. Knygoje „Sunan Abi Dawūd“ yra išsaugotas perdavimas iš ‘Ubadah Ibn As-Samit, kad Allah Pranašas saaw sakė: „Pirmas dalykas, kurį Allah sukūrė, buvo Rašiklis. Jis tarė jam: „Rašyk“. Šis atsakė: „O Viešpatie, ką aš rašysiu?“. Jis tarė: „Rašyk matmetis visko iki išmuš Paskutiniojo Teismo valanda“.

Mokslininkų nuomonės skiriasi dėl to, kas buvo pirmas sukurtas – Rašiklis ar Sostas. Kaip pažymėjo Al-Hafiz Abu Al-‘Ala Al-Hamadhani, yra dvi nuomonės. Stipresnė nuomonė ta, kad Sostas buvo sukurtas prieš Rašiklį, ką patvirtina sahih hadisas iš ‘Abdullah Ibn ‘Amr, kuris perdavė, kad Allah Pranašas saaw sakė: „Allah sukūrė visų dalykų matmenis penkiasdešimt tūkstančių metų prieš dangaus ir žemės sukūrimą, kol Jo Sostas buvo ant vandenų“. (šis hadisas buvo aptartas anksčiau [žr. 14, 19 punktus]). Šis hadisas parodo, kad matmenys buvo nustatyti po Sosto sukūrimo.

‘Ubadah hadise teiginys: „Pirmas dalykas, kurį Allah sukūrė, buvo Rašiklis..“ yra vienas arba du sakiniai. Jei tai yra tik vienas sakinys, ir tai yra teisingas požiūris, jo reikšmė yra tokia: „Kai Jis pirma sukūrė Rašiklį, Jis tarė: „Rašyk““. Taip teigiama ir viename perdavime: „Kai Allah pirma sukūrė Rašiklį, Jis tarė: „Rašyk“. Jei tai, būtų du sakiniai, kur abu ir „Pirmas“, ir „Rašiklis“ yra vardininko linksio, turėtų reikšti, kad tai buvo pirmas daiktas sukurtas iš šios kūrinijos. Tokiu atveju du hadisai patvirtina tokią pat nuomonę: ‘Abdullah Ibn ‘Amr hadise aiškiai teigiama, kad Sostas buvo pirma matmenų – įvykio, kuris sutapo su Rašiklio sukūrimu. Kitoje hadiso versijoje žodžiai yra tokie: „Kai Allah sukūrė Rašiklį, jis tarė jam: „Rašyk“.“

Rašiklis, apie kurį kalbama šiuose hadisuose, yra pirmas, geriausias ir nuostabiausias Rašiklis. Dauguma Korano komentatorių yra nuomonės, kad tai yra Rašiklis, kuriuo Allah prisiekia ajoje: “Nūn. Prisiekiu rašomąja nendre ir tuo, ką jie rašo!” (68:1-2) Antrasis rašiklis yra rašiklis, kuriuo apreiškimai, siunčiami pranašams ir pasiuntiniams, yra užrašomi. Rašantieji šiuo rašikliu yra šio pasaulio valdytojai. Visi rašikliai tarnauja savo rašikliams. Per Pranašo perkėlimą (isra‘), Allah Pranašas saaw girdėjo skrebėjimą šių rašiklių, kurie įrašinėjo tai, ką Allah atskleidžia įvykdysiantis tiek kalbant apie pasaulį viršuj, tiek apačioje.

55. Net jei visa kūrinija susiburtų kartu tam, kad užkirtų kelią tam, ką Allah nulėmė, kad įvyktų, jie nesugebėtų to padaryti. Ir jei jie visi susiburtų kartu tam, kad įvyktų kas nors, ko Allah nenulėmė, kad įvyktų, jie nesugebėtų to padaryti. Rašiklis baigė užrašinėti viską, kas nutiks iki Paskutiniojo Teismo dienos.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 47 punkto šią dalį: <..> Net jei visa kūrinija susiburtų pastangose pakeisti tai, kas yra surašyta ant Al- Lawh- jie to nesugebėtu padaryti. Al- Qalam uždžiuvo tą pačią akimirką, kai baigė užrašinėti ant Al- Lawh viską, kas nutiks iki pat Teismo Dienos. <..>].

Anksčiau buvo pristatytas Džabir (ang. trans. Jabir) hadisas iš Allah Pranašo saaw , kuriame Suraqah Ibn Malik Ibn Džu’šum (ang. trans. Suraqah Ibn Malik Ibn Ju’shum) sakė: “Allah Pranaše, išmokyk mus mūsų tikėjimo taip, lyg mes būtume kątik sukurti. Ką mes darysime? Ar mes darysime tai, ką rašikliai jau užrašė ir kas buvo nulemta, ar mes darysime kažką naujo?” Allah Pranašas saaw tarė: “Ne, iš tiesų jūs darysite tai, ką Rašiklis užrašė ir kas buvo iš anksto nulemta”. (šis hadisas buvo aptartas anksčiau [žr. 51 punktą)

Ibn ‘Abbas pasakojo, kad vieną dieną jis jojo už Pranašo, kai šis atsisuko į jį ir tarė: “Sūnau, aš noriu išmokyti tave keletos žodžių. Prisimink Allah ir Jis prisimins tave. Prisimink Jį ir tu atrasi Jį su savimi. Prašyk Jo visada, kai nori prašyti, ir melskis Jo pagalbos visada, kada tau reikia pagalbos. Žinok, kad net jei visas pasaulis susitelktų tam, kad tau padarytų ką nors gera, jie nesugebėtų to padaryti, nebent Allah tai tau nulėmė. Ir jei jie visi susiburtų tau pakenkti, jie nesugebėtų padaryti to, išskyrus tai, ką Allah tau nulėmė. Rašikliai buvo pakelti ir puslapiai nudžiuvo” (įrašyta At-Tirmidhi, kuris tai pavadino hasan sahih).

Kituose nei At-Tirmidhi šio hadiso perdavimuose teigiama: “Prisimink Allah ir tu rasi Jį prieš save. Žinok Allah ramiais laikais ir Jis žinos tave sunkumų metu. Žinok, kad tam, ką praleidai, nebuvo lemta tave pasiekti, ir tam, kas tave kamuoja, nebuvo lemta tave praleisti. Žinok, kad pagalba ateina su kantrybe. Taip pat žinok, kad paguoda ateina po kančios. Ir žinok, kad kartu su sunkumais ateina palengvėjimas.” (An-Nawawi paminėjo šiuos žodžius knygoje “Arba’in”. Ibn Rajab sakė, kad is hadisas įrašytas ‘Abd Ibn Humayd jo “Musnad” su silpna grandine. Ahmed taip pat įrašė ilgesnę šio hadiso versiją su trimis grandinėmis, bet viena yra nenutrūkusi, o trečioji yra nenutrūkusi ir autentiška).

Žodis “rašiklis” šiame hadise naudojamas daugiskaitos formoje. Tai parodo, kad rašikliai, užrašantys daiktų matmenis, yra ne tie patys, kaip Pirmasis Rašiklis, paminėtas anksčiau kartu su Sergimu Ritinėliu. Iš tiesų hadisai rodo, kad yra keturios rašiklių rūšys ir tai yra visai kas kita, nei buvo aprašyta anksčiau. Pirmasis Rašiklis yra skirtas visų kūrinių matmenų užrašymui. Tai yra Rašiklis, paminėtas ryšium su Sergimu Ritinėliu. Antrasis rašiklis buvo sukurtas kartu su Adomu. Šis rašiklis skirtas užrašyti žmonijos matmenis. Korane jis minimas teigiant, kad Allah užrašė žmonių veikmus, jų apsirūpinimą, amžių ir likimus iš karto po to, kai Jis sukūrė jų tėvą Adomą. Trečiasis rašiklis yra minimas daugybėje autentiškų hadisų, kurie teigia, kad po apvaisinimo angelas nusiunčiamas embrionui, esančiam savo motinos gimdoje, kad įpūstų į jį sielą. Tada jo paprašoma užrašyti jo išteklius, gyvenimo trukmę, veiksmus ir tai, ar jis bus išgelbėtas ar pasmerktas. Ketvirtasis rašiklis yra minimas ajose ir hadisuose, kurie teigia, kad, kai žmogus pasiekia brandos amžių, jam yra paskiriami du garbingi angelai, kad užrašytų jo veiksmus. (Korane teigiama: “O juk yra jums saugotojai – kilnūs raštininkai, Jie žino, ką jūs darote.“ (82:10-12). Yra hadisas, perduotas ‘Ali Ibn Abi Talik ir Aišos, kuriame teigiama: „Rašiklis nerašys trijų žmonių veiksmų: vaikų, kol jie pasiekia brandą, miegančių žmonių iki tol, kol jie atsibunda, ir psichiškai nesveikų, kol jie atgauna sveiką protą“)

Kai žinoma, kad viskas kyla iš Allah, būtina išvada, kad reikia bijoti ir garbinti tik Jį. Allah sako: “Nebijokite žmonių, o bijokite Manęs!” (5:44); “Manęs Vieno baiminkitės” (2:41); “O kas paklūsta Allah ir Jo Pasiuntiniui ir bijo Allah, ir baiminasi Jo, šitie – patyrusieji sėkmę.” (24:52); „Jis Tas, kurio verta bijoti (taqwa), ir Gebantis atleisti“ (74:56). Korane daug panašių ajų. Suprantama, kad kiekvienas kažko bijo, nes jis negyvena vienas. Netgi karalius, kurio įsakymų visi klauso, turi apsisaugoti nuo to, kas gali pakenkti jo žmonėms. Dėl to, kiekvienas turi kažko bijoti ir būti apdairus. Jei jis neturi Kūrėjo baimės, jis bijo kūrinių. Kadangi tai, ką žmonės mėgsta ir ko nemėgsta, skiriasi, vienas gali mėgti tai, ko kitas nekenčia. Jis nesugebės visų patenkinti. Aš-Šafi‘i sakė: „Tau nepasiseks visų pamaloninti.“ Vadinasi, deramas kelias yra daryti tai, kas yra teisinga, ir vengti blogybių. Nebandykite, vis dėlto, įtikti žmonėms. Tai yra neįmanoma ir tas iš jūsų nėra reikalaujama. Bet patikti Allah yra ir įmanoma, ir reikalaujama.

Dar daugiau, kūrinys negali būti nepriklausomas nuo Allah. Jei asmuo bijo savo Viešpaties, jam nereikės ieškoti žmonių pagalbos. ‘A‘iša rašė Mu‘awyja (ang. trans. Mu‘awaiyah) – kai kurie perpasakojo tai, kaip A‘iša teiginį – „Visi, kurie nepataikauja žmonėms tam, kad patiktų Allah, pamalonins Allah ir Jis padarys juos mylimus žmonių; o dėl tų, kurie pataikauja žmonėms nepamalonindami Allah, - tie, kurie pradžioje juos gyrė, galiausiai juos užgaulios“. (At-Tirmidhi ir kt.; Al-Albani klasifikavo autentišku tiek, kaip Allah Pranašo saaw perdavimą, tiek kaip A‘iša teiginį). Vadinasi, jei asmuo pamalonina Allah, Jis išvaduos jį nuo žmonių pagalbos ir meilės poreikio, ir galiausiai Jis privers juos būti patenkintais šiuo žmogumi. Iš tiesų, didžiausia laimė yra tiems, kurie bijo Allah ir elgiasi teisingai. Allah mylės jį ir žmonės mylės jį, kaip patvirtinta dviejuose sahih hadisuose iš Pranašo, kuris pasakė: „Kada Allah myli ką nors, Jis pakviečia Gabrielių ir sako: „Aš myliu tą ir tą ir jūs taip pat turite jį mylėti.“ Po to Gabrielius myli jį ir paskelbia danguje: „Allah myli tą ir tą, taigi visi iš jūsų irgi mylėkite jį.“ Tada dangaus gyventojai myli jį. Galiausiai, jis yra mylimas visų žemėje.“ (Al-Bukhari, Muslim, At-Tirmidhi, Ahmad). Pranašas saaw taip pat pasakė priešingą versiją apie tuos, kurių Allah nemėgsta.

Akivaizdu, kad niekas nėra laisvas nuo baimės; žmogus bijo arba Kūrėjo arba to, kas sukurta. Vis dėlto, kai bijoma to, kas sukurta, prarandama daugiau nei gaunama, dėl akivaizdžių priežasčių. Bet Allah baimė yra tai, kas apsaugoja laimę abiejuose, ir šiame pasaulyje ir sekančiame. Jis [Allah] yra vertas dievobaimingumo (taqwa) ir gebantis atleisti. Jis yra Tas, Kuris atleidžia nuodėmes. Nė vienas iš kūrinių negali atleisti nuodėmių ir nė vienas iš jų negali apsaugoti kitų nuo Jo bausmės. Jis vienintelis gali pasiūlyti apsaugą ir nėra apsaugos niekame kitame išskyrus Jį. Kai kurie iš vyresniųjų sako: „Dievobaimingam asmeniui niekada nieko nereikia, nes Allah sakė: “O kas bijo Allah, tam jis suras išeitį iš padėties ir apdovanos jį, iš kur jis net nesitiki.” (65:2-3)“. Jis tokiu būdu užsigarantuoja išeitį, kurios niekas kitas negali garantuoti. Dar daugiau, Jis suteiks jiems išlaikymą tokį, kokio jie negali įsivaizduoti. Jei taip neįvyksta, reiškia, kad žmoguje trūksta dievobaimingumo ir Dievo suvokimo. Jis turi siekti Allah atleidimo ir atgailauti. Tada Allah sako ajoje: “O kas pasikliauna Allah, tam Jis pakankamas” (65:3). Allah pasirūpins juo ir jam daugiau niekada nereikės nieko kito.

Kai kas galvoja, kad pasitikėjimas [Allah] nepripažįsta uždarbiavimo savo pragyvenimui arba ieškojimo pragyvenimui reikalingų būdų. Jei kažkas jau buvo nulemta, nebūtina ieškoti būdų ir šaltinių. Toks tikėjimas yra neteisingas. Priemonės užsidirbti pragyvenimui yra kartais privalomos, kartais pagirtinos, kartais leidžiamos, kartais nepageidaujamos ir kartais uždraustos, kaip buvo paaiškinta ankstesniuose darbuose. Allah Pranašas saaw buvo geriausias iš visų, kai kalbama apie pasitikėjimą Allah. Bet jis nešiodavosi ginklą mūšyje. Jis taip pat vaikščiodavo po turgavietes tam, kad užsidirbtų pragyvenimui, taip, kad netikintieji sakydavo: “Koks čia pasiuntinys? Jis valgo maistą ir vaikšto po turgavietes.” (25:7). Daug iš tikinčių tuo, kad uždarbiavimas ir pragyvenimo šaltinių ieškojimas yra nesuderinami su pasitikėjimu Allah, iš tiesų gyvena iš to, ką kiti žmonės duoda jiems, ar tai būtų labdara ar dovanos, tame tarpe ir dovanos iš mokesčių surinkėjų, policijos pareigūnų ir kitų panašių. Tai yra aptarta kituose darbuose. Čia ne vieta apie tai detaliai diskutuoti. Ypatingai, kai galima pažiūrėti į komentarą ajos: “Ištrina (panaikina) Allah, ką įsigeidęs, ir tvirtina (ką įsigeidęs); o pas Jį – Knygos Motina” (13:39)

Kas dėl ajos „Kiekvieną dieną Jis užsiėmęs“ (55:29), Al-Baghawi citavo Muqatil pastebėjimą, kad ši aja buvo atskleista atmesti žydų tikėjimą, kad Allah nieko nedaro per Šabą (šeštadienį). Komentatoriai teigia, kad tarp dalykų, kuriais Jis yra užsiėmęs, yra gyvybės ir mirties suteikimas, išlaikymas, žmonių apdovanojimas, kitų žmonių pažeminimas, sergančiųjų gydymas, belaisvių išlaisvinimas, vargingųjų išvadavimas iš bėdų, atsakymas į prašymus, davimas tiems, kurie prašo, nuodėmių atleidimas ir daugybė kitų veiksmų, kurie visi čia negali būti paminėti, kuriuos Jis daro Savo kūriniams tada, kai Jis nori. (Ibn Kathir tafsyras)

Išvados:
1. Žinios yra pasiekiamos ir nepasiekiamos Allah kūriniams. Tikintieji priima žinias, kurios yra pasiekiamos, ir nesistengia siekti žinių, kurios yra nepasiekiamos.

2. Allah sukūrė Rašiklį, kuriuo Jis prisiekia, ir juo Sergimame ritinėlyje įrašė visų būsimų kūrinių matmenis iki Paskutiniojo Teismo dienos.

3. Sostas buvo sukurtas prieš Rašiklį, o kūrinių matmenys buvo nustatyti po Sosto sukūrimo.

4. Niekas negali pakeisti to, kas yra užrašyta: niekas nesugebės užkirsti kelio tam, ką Allah nulėmė, arba padaryti tai, ko Allah nenulėmė.

5. Yra keturios rašiklių rūšys: (1) pirmasis Rašiklis skirtas visų kūrinių matmenų užrašymui Sergimame Ritinėlyje, (2) antrasis rašiklis - sukurtas kartu su Adomu, juo, ir iš karto po žmonijos tėvo sukūrimo, užrašyti žmonijos matmenys: žmonių veiksmai, jų apsirūpinimas, amžius ir likimai, (3) trečiasis rašiklis – juo angelas po apvaisinimo užrašo embriono, esančio savo motinos gimdoje, išteklius, gyvenimo trukmę, veiksmus ir tai, ar jis bus išgelbėtas ar pasmerktas, (4) ketvirtasis rašiklis – juo, žmogui pasiekus brandos amžių, du jam paskirti angelai užrašinėja jo veiksmus.

6. Viskas kyla iš Allah, todėl bijoti reikia tik Kūrėjo, o ne kūrinių. Dievobaimingus žmones Allah mylės ir privers kitus žmones mylėti juos.

7. Allah pasirūpins dievobaimingu - suras išeitį ir suteiks jam išlaikymą tokį, kad žmogui daugiau niekada nieko kito nereikės. Jei taip neįvyksta, reiškia žmoguje trūksta dievobaimingumo ir Dievo suvokimo.

8. Uždarbiavimas ir pragyvenimo šaltinių ieškojimas nepriešarauja pasitikėjimui Allah.

9. Allah užsiėmęs kiekvieną dieną.

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Sek Rgs 15, 2013 4:49 pm

56. Ko buvo išvengta, to niekada nebuvo lemta atsitikti, o kas atsitiko, to niekada nebuvo lemta išvengti.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 47 punkto šią dalį: <...> Ko žmogus neturėjo, jam niekada nebuvo lemta tai turėti; ką žmogus gavo, jam niekada nebuvo lemta to išvengti.]

Tai išvada iš to, kas buvo pasakyta prieš tai, kad viskas, ką Allah nulėmė, turi įvykti. Poetas šią mintį gražiai perteikė eilėmis:
„Tai, ką Allah įsakė, žinoma, kad įvyks.
Neišmanantys ir niekam tikę yra tie, kurie peikia savo dalią.“


Kitas poetas sakė:
„Būk patenkintas, jaunas žmogau, tuo, kas tau yra duota,
Nes Allah nepamiršta net skruzdės.
Jei reikalai pasisuka tavo naudai, pasveikink tau,
O jei priešingai, nesijaudink.“


57. Kiekvienas privalo žinoti, kad Allah jau žino viską, kas atsitiks Jo kūrinijoje ir Jis nustatė visko matmenis aiškiai ir neatšaukiamai. Nė vienas iš Jo kūrinių, nei Danguje, nei Žemėje, negali tam prieštarauti, prie to ką nors pridėti ar ką nors panaikinti, pakeisti tai, sumažinti ar padidinti tai kokiu nors būdu.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 48 punkto šią dalį: „Tarnas privalo priimti, kad Allah jau žino viską, kas atsitiks Jo kūriniams, su smulkiausiomis detalėmis. Absoliučiai niekas nei Danguj, nei Žemėj negali to jokiu būdu užginčyti, pakeisti, įtakoti, sumažinti ar padidinti.<..>]

Tai paremta tuo, kas jau buvo minėta, kad Allah žinojo apie savo kūrinius prieš jų egzistenciją ir nustatė jų matmetis prieš jų sukūrimą. Allah pranašas saaw sakė: “Allah sukūrė visų dalykų matmenis penkiasdešimt tūkstančių metų prieš dangaus ir žemės sukūrimą, kol Jo Sostas buvo ant vandenų“. Tai reiškia, kad Allah žinojo, kad tiems dalykams bus suteikta egzistencija tuo laiku ir tokia forma, kokia Jo tobula išmintis nustatė. Jiems suteikiama tokia egzistencija, kokią Jis žinojo. Pasaulis su savo stebuklais negalėjo būti sukurtas kitaip, kaip tik Jo, Kuris tai kruopščiai suplanavo iš anksto. Allah sako: „Nejaugi nežino to Tas, Kuris sukūrė, o Jis – Maloningas, Žinantis“ (67:14)

Kraštutinumų šalininkai tarp Mu’tazilah neigia, kad Allah viską žinojo iš amžinybės. Jie sako, kad Allah nežino žmogaus veiksmų tol, kol jis jų nepadaro. Tegul Allah būna išaukštintas virš to, ką jie sako. Imamas Aš-Šafi sakė: “Diskutuokite su Qadaryja apie žinojimo idėją. Jei jie nenorimis/tylint pritars tam, jūs sudrebinsit pamatus po jų kojomis. Jei jie neigs tai, jie yra netikintieji.” Allah žino, kad “A” geba kažką daryti ir kad jis tai padarys. Dar daugiau, Jis atlygina šiam, kai šis tą veiksmą atlieka. Jis taip pat žino, kad “B” geba tai padaryti, bet nedarys to, taigi Jis nubaus jį už tai, kad šis to nepadarė. Allah nubaudžia jį dėl to, kad jis nepadarė to, ką jis gebėjo padaryti. Allah žino tai iš anksto. Žinoma, Jis nebaus nieko už tai, ko šis nepadarė, jei jis to nesugeba padaryti, ir Jis to nereikalauja iš tokių žmonių.

Galima būtų ginčytis, kad tai reiškia, jog tarnas gali pakeisti Allah žinias, nes jei Allah žino, kad jis kažko nepadarys, nors jis ir sugeba tai padaryti, tada jis sugeba pakeisti tai, ką Allah žino. Tai yra klaidinga. Atsakymas į šį argumentą yra toks, kad tik dėl to, kad žmogus turi galią veiksmui, tai nereiškia, kad jis daro pakeitimus Allah žiniose. Tie kurie teigia apie tokį pakeitimą, gali tai daryti tik tada, kai tas veiksmas jau atliktas. Bet kai veiksmas atliktas, Allah jau žinojo, kad tas veiksmas bus atliktas, o ne neatliktas. Niekada nebūna taip, kad kažkas atsitiktų, ką Allah „žinojo“, kad neatsitiks. Priešingai, jei tai atsitinka, Allah jau prieš tai žinojo, kad tai atsitiks. Jei tai neatsitinka, Allah iš anksto žinojo, kad tai neatsitiks. Kalbant apie mus, mes nežinome, ar Allah žinojo apie tai iki tol, kol tai atsitinka. Jo žinojimas atitinka faktinį įvykį. Nesuvokiama, kad kažkas įvyktų, kas pakeistų Jo žinojimą. Viskas, kas nutinka, Jam iš anksto žinoma. Vadinasi, jei asmuo kažko konkretaus neatliko, tai nepakeičia Jo žinojimo. Tai tik parodo, kad šis galėjo padaryti tai, kas nenutiko. Bet jei tai jau nutiko, Allah būtų žinojęs, kad nutiks, o ne tai, kad nenutiks.

Kai kas nors nenutinka, kai kas gali taip pat sakyti, kad Allah žino, kad tai nenutiks, bet jei asmuo pirma sugebėjo tai atlikti, tai reiškia, kad jis pakeitė Allah žinias. Tai neteisinga. Tai tik reiškia, kad jis turėjo galią tai atlikti, bet neatliko. Jei jis tai padarė, tada tai, ką Allah būtų žinojęs, yra tai, kas įvyko. Vadinasi, jei kažkas įvyksta žmogaus valioje, tai įvykis, kurį Allah iš anksto žinojo. Priešingai, jie preziumuoja, kad įvykis įvyko nors Allah žinojo, kad tai neįvyks. Tai neteisinga. Tai tas pats kaip pasakymas leiskit mums suponuoti, kad kažkas ivyksta, nors niekas neįvyksta. Tai tiesiog pati sau prieštaraujanti prielaida.

Kai kurie vis tiek gali sakyti, kad jei neįmanoma, kad kažkas įvyktų, apie ką Allah iš anksto žinojo, kad neįvyks, tada negali būti sakoma, kad tai yra žmogaus valioje. Šis nesusipratimas kyla, nes terminas „neįmanoma“ yra neaiškus. Čia dalykas yra neįmanomas ne todėl, kad kažkas tam neturi galios, arba ne todėl, kad jis to negali padatyti, arba ne todėl, kad tai neįmanoma savaime. Priešingai, labai įmanoma, tai yra žmogaus galioje ir jis gali tai padaryti. Bet jei tai turėtų įvykti, Allah žinotų iš anksto, kad tai įvyks. O jei tai neįvyksta, Allah žinojo iš anksto, kad tai neįvyks. Bet kai buvo manoma, kad tai įvyks, nors visos būtinos sąlygos tam nebuvo išpildytos, tai tapo neįmanoma; neįmanoma ta prasme, kad kažkas buvo nustatyta/postuluojama neįgyvendinus tam būtinų sąlygų. Kai taip nutinka, viskas tampa neįmanoma!

Viena iš pasekmių, kylančių iš tokių žmonių požiūrio, yra tai, kad niekas negali turėti galios niekam, nei žmogus, nei Allah, nes jei Allah žino Savyje, kad Jis padarys kažką, tai nereiškia, kad Jis prarado galią to nepadaryti. Panašiai, jei Jis žino Savyje, kad Jis nepadarys kažko, tai nereiškia, kad Jis neturi galios tą padaryti. Tas pats yra tiesa kalbant apie žmogaus veiksmus, kuriuos jis nulėmė. Ir Allah žino geriausiai.

58. Tai yra esminis tikėjimo aspektas, būtinas Allah Vienovės ir Viešpatavimo žinojimui ir suvokimui. Kaip Allah sakė: “Jis sukūrė visus daiktus ir išmatavo jų apimtį”. (25:2) ir “Allah sprendimas buvo nulemtas iš anksto”. (33:38)

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 48 punkto šią dalį: „<...>Tai yra kertinis tikėjimo aspektas, būtinas elementas Allah Vienovės suvokimui (žiūr. Korane 25:2 bei 33:38) <..>”]

Čia autorius užsimena apie tai, kas buvo diskutuota apie tikėjimą qadr ir Allah iš ankstinį žinojimą apie dalykus prieš jų sukūrimą. Allah Pranašas saaw , atsakydamas apie tikėjimo klausimus, teigė: „Tikėjimas yra tai, kad tu tiki Allah, Jo angelais, Jo knygomis, Jo pranašais ir Paskutiniojo Teismo diena, ir tiki predestinacija tiek gero, tiek blogo“. Pabaigoje hadiso, Pranašas sakė: „Umar, ar žinai, kad buvo tas klausiantysis?“ Jis atsakė: „Allah ir Jo Pranašas žino geriausiai.“ Pranašas saaw atsakė jam: „Tai buvo Gabrielius, atėjęs išmokyti tavęs tavo religijos.“ Muslim įrašė šį hadisą.

Žodžiai „Tai yra Allah Vienovės ir Viešpatavimo žinojimui ir suvokimui“ reiškia, kad tikėjimas tauhid ir Allah Viepatavimo pripažinimas yra nepilnas tol, kol asmuo netiki šiais Allah atributais. Jei asmuo tiki kitu kūrėju nei Allah, jis atlieka širk (politeismą). Jei tai tiesa, kokioje padėtyje yra žmogus, kuris tiki, kad kiekvienas kuria savo veiksmus? Dėl šios priežasties, qadaryja (neigiantys Allah valią viskam [angliškame tekste - free-willers]) buvo vadinami šios tautos magais. Tokie hadisas pasitaikė „Sunan“ knygose.

Abū Dawūd įrašė iš Ibn ‘Umar, kad Allah Pranašas saaw , sakė: „Qadaryja yra šios tautos magai. Jei jie suserga, nelankykite jų. Jei jie miršta, neprisidėkite prie jų laidojimo maldų.“ (Abū Dawūd, Ahmed, Al-Hakim. Perdavėju grandinė yra tikrai silpna. Pagal Al-Albani, ji turi kitų grandinių, kurios ji sustiprina).

Abū Dawūd taip pat įrašė iš Hudhayfah Ibn Al-Yaman, kad Allah Pranašas saaw sakė: „Kiekviena bendruomenė turi savo magus. Šios tautos magai yra tie, kurie sako, kad nėra predestinacijos. Jei jie miršta, nedalyvaukite jų laidojimo maldose. Jei jie suserga, nelankykite jų. Jie priklauso didžiojo Apsimetėlio (Ad-Dadžal) pasekėjams. Savaime aišku, kad Allah prijungs juos prie jo“.(Abū Dawūd, Ahmad. Perdavėjų grandinė yra akivaizdžiai silpna.)

Abū Dawūd taip pat įrašė iš ‘Umar Ibn Al-Khattab, kad Pranašas saaw sakė: „Nesimaišykite tarp qadr žmonių (tų, kurie neigia predestinaciją) ir nesikalbėkite su jais.“ (Abū Dawūd, Ahmad. Vienas ir perdavėjų – Hakim Ibn Šarik Al-Hudhayli – yra nežinomas, taigi silpnas)

At-Tirmidhi įrašė iš Ibn ‘Abbas, kad Allah Pranašas saaw sakė: „Dvi žmonių grupės neturi dalies islame: murdži‘ah ir qadaryja.“ (At-Tirmidhi, Ibn Madžah. Hadisas yra silpnas, nes vienas iš perdavėjų – Nazar Ibn Hayyan – yra silpnas)

Bet visi hadisai iš Allah Pranašo saaw dėl qadaryja yra silpni. (Tai daugumos hadisų mokslininkų nuomonė. Vis dėlto, Al-Albani pripažino pirmąjį hadisą hasan). Nepaisant to, yra pranešimų dėl jų iš Kompanionų, kurie yra autentiški. Pavyzdžiui, Ibn‘Abbas sakė: „Predestinacija yra tauhid jungiančioji gija. Vadinasi, tas, kuris pripažįsta Allah Vienovę, bet neigia predestinaciją, jo neigimas prieštarauja jo tauhid pripažinimui“. ([komentuoja vertėjas?:] Šis pasakojimas yra silpnas. Al-Haythami pažymėjo, kad At-Tabarani priskyrė šiuos žodžius Pranašui saaw , bet vienas iš perdavėjų, Hani Ibn Al-Mutawakkil, yra silpnas). Taip yra todėl, kad tikėjimas predestinacija apima tikėjimą, kad Allah žinojimas yra amžinas, kad tai, ką Jis padarė aiškiu, yra dalis Jo neriboto žinojimo, ir kad jis iš anksto nustatė visų daiktų, kuriuos Jis sukūrė, matmemis. Daug žmonių, tokių kaip politeistai, saabėjai, filosofai ir kiti nuklydo dėl šio dalyko ir neigė, kad Allah turi žinias apie dalykus. Dėl šios priežasties, tai nuvedė juos į predestinacijos neigimą.

Kas dėl Allah visagalybės ir galios visiems dalykams, tai qadaryja apskritai neigia, nes jie sako, kad Allah nesukūrė žmonių veiksmų. Jie laiko šiuos veiksmus, esančius už Allah kūriamosios valios ir galios ribų.

Jie taip pat neigia žmogaus likimo predestinaciją, kas buvo aiškiai nustatyta Korane, hadisuose ir tautos bendrame sutarime. Štai kodėl Kompanionai ir vėlesni mokslininkai juos apskritai pasmerkė/pripažino netinkamais. Ibn ‘Umar, pavyzdžiui, buvo paklaustas apie žmones, kurie sakė, kad jų veiksmai nebuvo iš anksto nulemti ir kad jie sukūrė juos naujai. Jis pasakė: „Pasakykite jiems, kad aš neturiu su jais nieko bendro ir kad jie neturi nieko bendro su manimi.“

Qadr yra dalykų nustatymas iš anksto pagal Allah žinojimą apie juos. Tai apima sekančius principus. Pirma, Allah žino dalykus prieš jiems suteikiant egzistenciją. Tai reiškia, kad Jo žinojimas yra amžinas. Tai yra atmetimas tų, kurie neigia, kad Jo žinojimas yra amžinas. Antra, predestinacija (taqdir) reiškia nustatyti dalykų matmenis, būtent ypatybės ir požymius, kuriuos jie turės. Allah sakė: “Jis sukūrė visus daiktus ir išmatavo jų apimtį”. (25:2) Tai reiškia, kad kūrinys apima dvi iš ankstinio nustatytmo rūšis: nulėmimą pačių dalykų kaip tokių arba nustatymą jų matmenų, ir padarymą to prieš tai, kai jiems suteikiama egzistencija. Kadangi Allah nustatė dalykų matmenis visose jų detalėse, kokybinius ir kiekybinius, Jo žinojimas apie visus ir kiekvieną dalyką yra tobulas. Vadinasi, tie kurie mano, kad Allah žino tik universalius/visuotinius, o ne konkrečius dalykus, yra neteisūs. Qadr apima amžiną žinojimą kaip ir žinojimą apie kiekvieną ir visą individualų dalyką.

Trečią, qadr reiškia, kad Allah atskleidžia detalią informaciją apie dalykus prieš juos sukurdamas. Todėl neatmetama, kad kai kurie iš Jo tarnų gali žinoti apie įvairius dalykus prieš tai, kai jiems suteikiama egzistencija (jei Allah pasirenka jiems ją atskleisti). Tai dar reiškia tiesą, kad jų Kūrėjas turi būti geriau žinantis apie juos. Jei jis informuoja Savo tarnys apie juos, Jam Pačiam negali trūkti žinių. Ketvirta, qadr reiškia, kad Allah yra laisvas nuspręsti, ką daryti, ar sukurti tai, ką Jis nori, ir niekas jam priklausoma ar privaloma įvykdyti. Penkta ir galiausiai, tai reiškia, kad dalykai, kuriuos Jis nustato, yra priklausomi (galimi), kad jiems suteikiama esybė po to, kai jų nebuvo. Jis pirma nustato jų matmenis ir tada juos sukuria.

59. Tad vargas tiems, kurie ginčijasi dėl predestinacijos, kurie knaisiojasi tame liguistomis širdimis, bandydami atskleisti šiuos sudėtingus slėpinius per iliuziją, ir kurie savo nepagrįstais, apgaulingais spėjimais pasmerkia save sunkiai nuodėmei.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 48 punkto šią dalį: „<...>. Tad klįsta kiekvienas, kuris ginčija Allah valią, Jo įsakymus ir per daug gilinasi į šitus dalykus. Tokie veiksmai yra pasmerkti žlugimui, žalingi bandymai sužinoti tai, kas nuo mūsų paslėpta.]

Tai yra dėl širdies gyvybės ir mirties, ligos ir sveikatos, kaip ir dėl kūno; iš tiesų, daugiau net dėl širdies. Allah sako: “Negi tas, kuris buvo miręs, ir Mes atgaivinome jį, ir davėme jam šviesą, su kuria jis eina per žmones, panašus į tą, kuris tamsumose ir neišeina iš jų?” (6:122) Tai reiškia, kad jis buvo miręs dėl savo netikėjimo (kufr) ir Allah suteikė jam gyvenimą per tikėjimą. Gyva ir sveika širdis, savo prigimtimi, bjaurisi ir bėga nuo melo ir blogio, kai su juo susiduria; ji niekada neatsisuka į jį. O mirusi (arba ligota) širdis neskiria gero nuo blogo. Kaip ‘Abdullah Ibn Mas‘ūd kartą sakė: „Tas, kuris neturi širdies, atskiriančios teisinga nuo klaidingo, yra neabejotinai pražuvęs.“ (At-Tabarani. Al-Haythami pažymi, kad šio pasakojimo perdavėjai yra tarp perdavėjų sahih kolekcijose). Tas pats yra tiesa apie širdį, sergančią dėl geismų ir troškimų; kuo stipriai ji serga, tuo labiau ją traukia blogis.

Širdies ligos yra dviejų rūšių: geismų ir troškimų ligos ir abejonių bei skepticizmo ligos. Abejonės ligos yra daug žalingesnės nei troškimų ligos. Žalingiausia abejonė yra dėl predestinacijos. Širdis tampa labai serganti, bet sergantis žmogus nesuvokia to dėl jo nusisukimo nuo teisingų žinių ir jų priežasčių. Kartais jo širdis yra visiškai mirusi ir jis jos net nejaučia. Tokios mirties požymis yra tai, kad jis nebejaučia net blogų veiksmų žnybtelėjimo ir tiesos nežinojimo skausmo, nes yra užsiėmęs klaidingų įsitikinimų linksminimu. Jei širdis gyva, ji jaučia skausmą blogio akivaizdoje ir kuo ji gyvesnė, tuo aštresnis yra tas skausmas. Poetas sakė:
„Piktam, piktumas iš viso neskausmingas,
Miręs sunkiai jaučia žaizdos skausmą.“


Kartais jis jaučiasi sergantis, bet jam sudėtinga priimti karčius vaistus ir iš anksto nuo to atsiriboti. Jis linkęs likti sergančiu nei nuryti karčius vaistus. Vis dėlto, jo vaistai kovoja su troškimais ir geismais, nors tai jam yra pats sunkiausias dalykas. Bet tuo pačiu, nėra nieko naudingiau jam.

Kartais jis sugeba iš anksto sustoti kuriam laikui, bet paskui jis praranda savo valią. Jis nebesugeba išlaikyti to ir viską meta. Tai yra todėl, kad jo žinojimas apie savo sunkią ligą yra nepakankamas ir jo pasiryžimas yra silpnas. Jis kaip tas asmuo, kuris turi praeiti baimę keliantį tunelį tam, kad gautų taiką ir ramybę. Jam reikia kantrybės ir tikrumo. Jei jam to trūksta, tikėtina, kad jis grįš atgal nuo tunelio vidurio, ypač jei jo niekas nelydi šioje kelionėje. Tikėtina, kad jis galvos, kad jei kiti nekeliavo čia prieš jį, tuo labiau jis neturi rizikuoti. Tokia yra padėtis daugumos žmonijos, kurie dėl to susidūrė su savo lemtimi. Tikėjimo ir pasiryžimo žmogus, priešingai, nepraranda drąsos, jei tik keli keliavo taku arba jei niekas jo nelydi. Savo širdyje jis jaučia pirmosios grupės draugiją, apie kurią Allah sakė: “O kas klauso Allah ir Pasiuntinio, tai jie – bus kartu su pranašais, teisuoliais, žuvusiais Allah kelyje, palaimintaisiais, kuriems Allah suteikė malonę. Ir kokie nuostabūs jie kaipo bičiuliai!” (4:69)

Abu Muhammad ’Abdur-Rahman Ibn Isma’il, žinomas kaip Abu Šamah, rašė “Al-Bid’ah wa al-Hawadith”: “Kai tik kas paprašomas prisijungti prie džama’ah (bendruomenės), ko siekama yra tai, kad jis tvirtai laikytųsi tiesos ir ja sektų. Vis dėlto, atmetančiųjų yra daugiau nei pasekėjų.Tiesa yra tai, kuo gyveno pirmoji musulmonų grupė Pranašo ir Jo Kompanionų laikais. Suklaidintų ir paklaidintų žmonių, kurie atėjo paskui, požiūris neturi vertės. Al-Hassan Al-Basri sakė: “Sunnah kelias yra kelias tarp fanatikų ir abejingų. Laikykitės jo. Allah palaimins jus. Praeities laikasi sunnah pasekėjai buvo mažumoje, ir mažumoje jie yra likusiais laikais – žmonės, kurie nepataikavo prabangai kaip turtingieji arba nepatvirtintoms naujovėms kaip novatoriai, ir išsaugojo sunnah kelią iki tol, kol jie sutiks jų Viešpatį. Pabandyk gyventi taip, kaip jie gyveno.”

Sergančios širdies požymis yra nemėgimas geros dietos arba naudingų vaistų, ir mėgimas blogos dietos ir žalingų vaistų. Tame yra keturi dalykai: gera dieta ir naudingi vaistai, bloga dieta ir žalingi vaistai. Sveika širdis renkasi gerą ir naudingą, o ne blogą ir žalingą. Serganti širdis renkasi priešingai.

Geriausias maistas yra iman (tikėjimo) maistas. Naudingiausias vaistas yra Korano vaistas. Abu yra ir maistas, ir vaistas. Ieškantis vaistų kitur nei Korane ir Sunnoje yra labiausiai neišmanantis ir paklydęs iš visų žmonių. Iš tiesų Allah sako: “Sakyk: “Jis yra tiems, kurie patikėjo, - vadovas ir vaistas; o tie, kurie netiki, ausys jų užkimštos, ir jie akli jam (Koranui). Jie kaip tie, kuriems šauktum iš labai toli.” (41:44); “Ir Mes apreiškiame Korane tai, kas yra išgijimas ir malonė tikintiesiems. O netikintiesiems tai tik padidina netektį.” (17:82); ir “O žmonės, aplankė jus jūsų Viešpaties pamokymas ir išgydymas tam, kas (jūsų) krūtinėse, ir teisingas vedimas ir malonė tikintiesiems.” (10:57)

Koranas yra pilnas gydytojas nuo visų širdies ir kūno ligų ir vaistas tiek šiam gyvenimui, tiek Amžinajam, bet ne kiekvienam suteikta teisė būti jo pagydytam. Vis dėlto, jei sergantysis gydo save pagal nurodymus (receptus) ir naudoja vaistus nuoširdžiai ir su geru tikėjimu, ir laikosi atsargumo priemonių, kurios nurodomos, jo liga neužsitęs. Kaip gali liga išsilaikyti prieš žodžius To, Kuris sukūrė dangus ir žemę, žodžius, kurie privers kalnus skilti į gabalus ir žemę įtrūkti, jei jie būtų nuleisti ant jų! Nėra tokios širdies ar kūno ligos, kuriai Koranas neturėtų žodžių apie jos priežastis, gydymą ir atsargumo priemones. Bet šios žinios yra atskleidžiamos tik tiems, kuriems Allah suteikė įžvalgumą į Savo Knygą.

Kas dėl autoriaus teiginio: „bandydami atskleisti šiuos sudėtingus slėpinius per iliuziją“, tai kalbama apie predestinaciją, bet tai yra Allah paslaptis nuo kūrinių. Tie, kurie bando išnarplioti ją, iš tiesų bando pamatyti Nematomą. Allah sakė: “Jis – Žinantis slėpinį; ir Jis neleis sužinoti apie Savo slėpinį niekam, išskyrus tuos pasiuntinius, kuriais Jis patenkintas.” (72:26-27) Ir žodžiai „ir kurie savo nepagrįstais, apgaulingais spėjimais pasmerkia save sunkiai nuodėmei“ kalba apie spėliojius apie predestinaciją.

Išvados:
1. Ko buvo išvengta, to niekada nebuvo lemta atsitikti, o kas atsitiko, to niekada nebuvo lemta išvengti.
2. Allah viską žinojo iš anksto, iš amžinybės. Jo iš ankstinis žinojimas nepasikeičia, jis yra aiškus ir neatšaukiamas.
3. Niekas negali pakeisti Allah žinių. Žmogaus galia veiksmui nereiškia, kad jis daro pakeitimus Allah žiniose.
4. Tikėjimas predestinacija yra esminis tikėjimo aspektas, būtinas tikėjimo tauhid ir Allah Vienovės bei Viešpatavimo pripažinimo pilnumui.
5. Tikėjimas predestinacija apima tikėjimą, kad Allah žinojimas yra amžinas, kad tai, ką Jis padarė aiškiu, yra dalis Jo neriboto žinojimo, ir kad Jis iš anksto nustatė visų daiktų, kuriuos Jis sukūrė, matmemis.
6. Qadr yra dalykų nustatymas iš anksto pagal Allah žinojimą apie juos tokiais principais: (1) Allah žino dalykus prieš jiems suteikiant egzistenciją; (2) predestinacija (taqdir) reiškia nustatyti dalykų matmenis, t.y. ypatybės ir požymius, kuriuos jie turės. (3) Qadr reiškia, kad Allah atskleidžia detalią informaciją apie dalykus prieš juos sukurdamas. (4) Qadr reiškia, kad Allah yra laisvas nuspręsti, ką daryti, ar sukurti tai, ką Jis nori, ir niekas jam priklausoma ar privaloma įvykdyti. (5) dalykai, kuriuos Jis nustato, yra priklausomi (galimi), nes jiems suteikiama esybė po to, kai jų nebuvo. Jis pirma nustato jų matmenis ir tada juos sukuria.
7. Kūrinys apima dvi iš ankstinio nustatymo rūšis: (1) nulėmimą pačių dalykų kaip tokių arba nustatymą jų matmenų, (2) padarymą to prieš tai, kai jiems suteikiama egzistencija, todėl qadr apima amžiną žinojimą apie kiekvieną ir visą individualų dalyką.
8. Qadaryja neigia Allah visagalybę ir galią visiems dalykams, sako, kad Allah nesukūrė žmonių veiksmų, juos kuria kiekvienas žmogus, neigia žmogaus likimo predestinaciją, tuo jie tiki kitu kūrėju nei Allah ir atlieka širk.
9. Abejojimas predestinacija yra žalingiausia širdies abejonės liga.
10. Geriausias maistas sergančiai širdžiai yra iman (tikėjimas), o naudingiausias vaistas yra Koranas.
11. Koranas yra pilnas gydytojas nuo visų širdies ir kūno ligų ir vaistas tiek šiam gyvenimui, tiek Amžinajam. Korane yra žodžiai apie visų širdies ar kūno ligų priežastis, gydymą ir atsargumo priemones. Bet šios žinios yra atskleidžiamos tik tiems, kuriems Allah suteikė įžvalgumą į Savo Knygą.

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Pir Rgs 23, 2013 7:56 pm

60. Sostas ir Pasostė yra tiesa.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 49 punktą: “Al- Arš [ang. trans. Al-arsh] (Sostas) ir Al- Kursi (kėdė) yra tiesa”]

Allah tai labai aiškiai atskleidžia Savo Knygoje. Allah sako: “Sosto Valdovas, Šlovingas”(85:15); “Išaukštintas laipsniais, Sosto Valdytojas”(40:15); “Gailestingasis – Jis įsitvirtino Soste” (20:5); “Nėra dievybės išskyrus Jį, Viešpaties Sosto garbingojo!” (23:116); “Allah – nėr dievybės, išskyrus Jį, Viešpats didžiojo Sosto!“ (27:26); “Tie, kurie neša Sostą ir kurie aplinkui jį aukština savo Viešpatį, šlovindami Jį, ir tiki Jį, ir meldžia atlaidos tiems, kurie patikėjo“(40:7); “Ir angelai iš jo kraštų, ir neš tavo Viešpaties Sostą viršum jų tądien aštuonetas”(69:17); “Ir tu pamatysi angelus, supančius Sostą, kurie šlovina savo Viešpatį”(39:75).

Kas dėl hadisų apie tai, vienas yra iš sahih, Allah Pranašo saaw prašymas, kurį jis sakydavo, kai susidurdavo su problema: “Nėra kitos dievybės išskyrus Allah, Didžio, Romaus. Nėra kitos dievybės išskyrus Jį, Aukščiausio Sosto Viešpaties. Nėra kitos dievybės išskyrus Allah, dangaus Valdovo, žemės Valdovo ir Garbingojo Sosto Viešpaties”.

Ahmad įrašė kitą hadisą, perduotą ‘Abbas Ibn ’Abdul-Muttahil, kad Allah Pranašas saaw kartą paklausė: “Ar žinote, koks atstumas tarp dangaus ir žemės?” Jie atsakė: “Allah ir Jo Pranašas žino geriausiai.” Jis tarė: “Tai penkių šimtų metų kelionės atstumas. Toks pat atstumas yra nuo vieno dangaus lygio iki kito. Toks pat atstumas yra nuo abiejų vieno dangaus lygio kraštų – žemesniojo ir aukštesniojo. Virš septintojo dangaus lygio yra vandenynas tokio gylio kaip atstumas nuo Dangaus iki žemės. Virš vandenyno yra aštuonios ožkos, kurių kanopos atitolusios nuo jų kelių kaip Dangus nuo žemės. Allah Sostos yra virš viso to. Jo žemesnioji pusė yra nutolusi nuo aukštesniosios pusės kaip Dangus atitolęs nuo žemės. Ir Allah yra virš to. Ir nė vienas žmogaus veiksmas nėra nuo Jo paslėptas”. (perduotas ‘Abdullah Ibn ‘Umayrah iš Al-Ahnaf Ibn Qays iš Al-Abbas Ibn ‘Adbul-Muttalib. Nė vienas hadisų mokslininkas nelaiko perdavėjo ‘Abdullah Ibn ’Umayrah patikimu, išskyrus Ibn Hibban, kuris dažnai nežinomus perdavėjus laikydavo patikimais. Silpnas hadisas – Al Albani; Al-Bukhari teigė, kad nieko panašaus nėra girdėjęs iš Al-Ahnaf; Ibn Al-‘Arabi laikė šį ir panašius hadisus atėjusius iš žydų ir krikščionių istorijų.)

Abū Dawūd ir kiti įrašė hadisą, kuris mini Sosto sukūrimą, kai Allah Pranašas saaw sakė: “Allah Sostas yra ant dangaus kaip tai” ir jis parodė pirštais skliauto formą. (hadisas silpnas. Al-Albani laikė šį hadisą, kuris taip pat mini Sosto girgždėjimą, neautentišku).

Al-Bukhari įrašė kitą hadisą, kuriame Allah Pranašas saaw sakė: “Kai meldi rojaus, melsk al-Firdaus. Tai yra aukščiausias Rojaus lygis ir Rojaus centras, ir virš jo yra Gailestingojo Sostas”. Yra du šio hadiso perdavimai. Viename teigiama: “ir virš jo yra Sostas”, o kitame: “Jo stogas yra Sostas”.

Kai kurie teologai teigia, kad Sostas yra sferinis ir aprėpia visatą iš visų pusių. Kai kada jie vadina jį al-falak al-atlas[i/] (išorinis sferinis pasaulis) arba “devintoji sfera”. Tai neteisinga. Tekstuose patvirtinta, kad jis turi kojas, kurias neš angelai. Allah pranašas saaw sakė: “Paskutiniojo Teismo dieną visi verks ir kris alpstantys. Aš pirmasis pakilsiu. Ir štai, Mozė bus ten, besilaikantis vienos Sosto kojos. Aš nežinau, ar jis jau bus atgavęs sąmonę prieš manę ar jo bus pasigailėta dėl apalpimo, nes jis tai jau patyrė Sinajuje”. (Įrašyta Al-Bukhari, Muslim).

Tiesiogine prasme, žodis [i]‘arš
reiškia karaliaus sostas. Allah sakė apie Bilqis: “ir sėdi ji dideliame soste” (27:23) Tai nėra kažkas sferiško. Arabai nesupranto to tokia reikšme, o Koranas buvo apreikštas arabų kalba. Tai turi reikšti sostą su kojomis, kurias angelai galėtų laikyti ir nešti. Tai kaip skliautas virš visatos ir jos stogas. Umayyah Ibn Abi As-Salat teigė:
Jie garbina Allah ir Jis nusipelno šlovės.
Jis yra mūsų Viešpats dangaus, Didingas.
Jis iškėlė erdvią konstrukciją, kuri glumina žmogų.
Ir virš jos Jis pastatė Sostą,
Per aukštą, kad akys galėtų pamatyti.
Aplink jį yra angelai, lenkiantys savo galvas iš baimės.[i/]

‘Abdullah Ibn Ar-Rawahah, tegul Allah būna juo patenkintas, sakė odėje, paneigiančioje kaltinimus, kuriuos jo žmona pateikė jam:
[i]Aš prisiekiu, kad Allah žodis yra tiesa
Kad Ugnis yra netikinčiųjų buveinė,
Kad Sostas plūduriuoja ant vandens,
Kad Pasaulių Viešpats yra ant Sosto
Kuris yra pakeltas stiprių angelų
Paskirtų Viešpaties.[i/]

Šios eilutės buvo paminėtos Ibn ‘Abdul-Barr ir kitų.

Abū Dawūd įrašė hadisą, kuriame Allah Pranašas saaw sakė: “Aš turiu leidimą pasakyti jums, kad vienas iš angelų, kuris laiko Allah Sostą, yra toks didelis, kad atstumas nuo jo ausies spenelio iki jo pečių yra kaip septynių šimtų metų kelionė”. Versijoje, įrašytoje Ibn Abi Hatim, atstumas buvo apibūdintas kaip septynių šimtų metų paukščio skrydis. (autentiškas hadisas)

Tiems, kurie iškreipia Allah Žodį ir laiko Sostą reiškiantį “karalystė”, kaip jie elgsis su Allah žodžiais: [i]“Ir angelai iš jo kraštų, ir neš tavo Viešpaties Sostą viršum jų tądien aštuonetas”
(69:17) arba aja:“Ir buvo Jo Sostas virš vandenų” (11:7)? Ar jie sakys, kad aštuoni angelai neš Allah karalystę Tą Dieną arba kad Jo karalystė yra virš vandenų arba kad Mozė laikys Jo Karalystės koją (Paskutiniojo Teismo dieną)? Ar nors kuris mąstantis žmogus, kuris supranta, ką sako, galėtų taip teigti?

Kas apie Pasostę (al-Kursi), Allah sakė: “Jo Pasostė apima dangų ir žemę” (2:255)

Kai kurie žmonės sako, kad Pasostė yra tas pats kas ir Sostas. Teisinga nuomonė būtų, kad tai skirtingi dalykai. Tai buvo įrašyta iš Ibn ’Abbas ir kitų. Ibn Abi Šaybah įrašė “Sifat al’Arsh” ir Al-Hakim “Al-Mustadrak” – ir nurodė, kad tai yra autentiškas perdavimas pagal Al-Bukhari ir Muslim standartus, bet jie neįrašė jo – iš Sa’id Ibn Džubair, kad Ibn’Abbas sakė, komentuodamas ają “Jo Pasostė apima dangų ir žemę” (2:255): “Kursi yra pasostė. Ir kas dėl Sosto, tik Allah žino, kas tai yra iš tiesų.” Šie žodžiai buvo priskirti Pranašui saaw , bet teisingas perdavimas yra iš Ibn ‘Abbas. As-Sudi sakė: “Dangūs ir žemė yra Pasostės viduje ir Pasostė yra priešais Sostą.”

Ibn Džarir įrašė, kad Abū Dharr perdavė, kad Allah Pranašas saaw sakė: “Lyginant su Sostu, Pasostė yra ne daugiau nei mažas geležies žiedas beribėje dykumoje.” (hadisų grandinė yra silpna).

Kai kurie sako, kad Kursi yra Jo žinios. Tai buvo priskirta Ibn ’Abbas. Bet tai, kas buvo autentiškai perduota iš jo, yra tai, ką mes kątik pacitavome iš Ibn Abi Šaybah knygos. Visi kiti dalykai priskirti jam yra tik spėjimai ir klaidinga teologija. Kėdė yra paprasčiausiai pasostė priešais Sostą kaip laiptelis. Tai yra tai, ką dauguma vyresniųjų teigė.

61. Allah nereikia Sosto ir to, kas po juo. Jis aprėpia viską ir yra viršiau už viską. Jo kūriniai negali Jo aprėpti.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 50 punktą: “Jis (Allah) yra nepriklausomas nuo Sosto ir to, kas po juo (po Sostu)” ir 51 punktą: “Jis swt aprėpia viską ir yra viršiau uz viską, ir tai, ka Jis yra sukūręs negali Jo aprėpti.”]

Kas dėl žodžių: „Allah nereikia Sosto ir to, kas po juo”, Allah sako Korane “Iš tiesų Allah nereikia pasaulių!” (29:6) [angliškame Korano vertime – Allah yra nepriklausomas nuo Savo kūrinių] ir “Allah Turtingas, Šlovingas” (35:15) [angliškame Korano vertime – Allah yra laisvas nuo troškimų, Nusipelnęs garbinimo]. Autorius paminėjo šiuos žodžius todėl, kad po Sosto ir Kėdės paminėjimo jis norėjo pažymėti, kad Allah nėra priklausomas ir jam nereikia Sosto ir to, kas po juo. Taigi, jis paaiškina, kad Allah sukūrė Sostą ir pakilo virš jo ne todėl, kad jam to būtų reikėję. Tai buvo padaryta dėl kažkokios kitos priežasties, kurią Jo išmintis nustatė. Tai, kad kažkas yra virš kažko kito, nereiškia, kad vėlesnis apsupa ar aprėpia ankstesnįjį ar laiko ar paremia jį, nereiškia, kad ankstesniam reikalingas vėlesnis ar jis nuo jo priklausomas. Pažiūrėkite į dangų, kaip jis išsidėstęs virš žemės, bet jam jos nereikia. Allah yra nepalyginamai pranašesnis už dangų. Tai kaip galėtų Jo buvimas ant Sosto reikšti, kad Jis yra priklausomas nuo jo arba jam jo reikia?

Pakylimas (‘ulū) yra Allah atributas. Tai reiškia, kad Jis Savo galia palaiko visą visatą, kurios egzistavimas priklauso nuo Jo, o Jis yra virš ir nepriklausomas nuo jos ir aprėpia viską. Jis yra virš Sosto ir palaiko jį Savo galia ir palaiko visus, kurie neša jį. Jis yra nepriklausomas nuo Sosto: priešingai, Sostas yra priklausomas nuo Jo. Allah aprėpia Sostą, bet Sostas neaprėpia Allah. Jis apjuosia Sostą, bet šis neapjuosia Jo. Šie Allah atributai yra išimtinai Jo. Jie nepriklauso niekam kitam.

Neigiantys, kad Allah yra virš Sosto, nedarytų to, jei jie suprastų tai taip, kaip mes suprantame. Jie tada būtų atvesti į teisingą kelią. Jie suvoktų, kad tai, kas buvo atskleista, grindžiama protu ir jie sektų įrodymais. Bet jie nukrypę nuo įrodymų, taigi, ir nuo teisingo kelio. Teisingas kelias šiuose dalykuose yra tas, kurį pasirinko Imam Malik, kai jis buvo paklaustas apie istiwa ajoje: “po to įsitvirtino (istiwa) Soste” (7:54). Jis sakė: “Istiwa yra žinoma, bet kaip tai buvo padaryta, nežinoma”. Tą patį atsakymą davė ir Umm Salamah. Vienas iš pasakojimų netgi priskiria šį teiginį pačiam Allah Pranašui saaw . (Ibn Taymiyyah rašė, kad šis teiginys priskirtas tiek Pranašui saaw , tiek Umm Salamah. Kas dėl Pranašo teiginio – aiškiai neautentiška. Kas dėl Umm Salamah teiginio – vienas iš perdavėjų buvo apkaltintas melu. Imam Malik teiginys yra paminėtas daugumos mokslininkų).

Autorius teigia: „Jis aprėpia viską ir yra viršiau už viską”, kas reiškia, kad Allah aprėpia viską ir yra virš visko. Bet Tikėjimo rankraščiai teigia: “Allah aprėpia viską, kas yra virš Sosto”. Pirmasis teiginys yra teisingas. Tai reiškia, kad Allah aprėpia viską ir yra virš visko. Allah žino geriausiai, bet galbūt antrasis teiginys buvo vieno iš raštininko klaida, kuria paskui sekė kiti raštininkai; arba galbūt kokie nors paklydę eretikai tai padarė tikslingai tam, kad pakeisti reikšmę ir išvengti minties apie Allah pakylimą. Nėra jokio trečio galimo šios klaidos paaiškinimo. Nustatyta, kad Sostas yra virš visų kūrinių ir nieko sukurto nėra virš jo. Taigi, nėra prasmės sakyti, kad Allah aprėpia viską, kas yra virš Sosto. Iš tiesų, virš jo nėra nieko, ką galima būti aprėpti. Mes darome išvadą, kad žodis “ir” yra teksto dalis ir kad tekstas turi būti skaitomas taip: “Jis aprėpia visus daiktus ir yra virš visų daiktų”.

Kas dėl to, kad Allah aprėpia viską, Allah teigė taip: “o Allah supa juos iš užnugario!” (85:20); “O, juk Jis aprėpia kiekvieną daiktą!” (41:54); “Allah priklauso tai, kas padangėse, ir tai, kas žemėje; ir Allah aprėpia kiekvieną daiktą“ (4:126). Bet Jo aprėpimas nereiškia, kad Jis yra kaip sfera, apjuosianti daiktus su viskuo savo Esybės viduje. Išaukštintas yra Allah virš viso to. Tai reiškia, kad Jis aprėpia juos Savo žinojimu, galia ir didybe, kad prieš Jo didybę daiktai yra ne daugiau nei garstyčios sėkla. Pasakojama, kad Ibn ‘Abbas sakė: “Septyni dangūs ir septynios žemės ir viskas, kas yra tarp jų yra Allah delne taip, kaip garstyčios sėkla yra vieno iš mūsų delne”. Akivaizdu, kad kai mes turime garstyčios sėklą mūsų delne, mes galime sugniaužti ją, laikyti ją arba padėti. Vis dėlto, bet kuriuo atveju, mes esame kitokie nei tai visomis prasmėmis.

Kas tada dėl Allah, Didžio, Kurio Didybė peržengia visus aprašymus? Jis gali, jei Jis nori, paimti visus dangus ir žemę į Savo gniaužtus dabar taip, kaip Jis tai padarys Paskutiniojo Teismo dieną, ir Jis tuo neįgis galios, kurios Jis prieš tai neturėjo. Jei taip gali būti, tada nėra nieko keisto sakyti, kad Allah atvyks arti pasaulio vietos, nors Jis ir bus Savo Soste virš dangaus, arba sakyti, kad Jis paims kažkuriuos iš Savo kūrinių arti Savęs. Tie, kurie neigia tai, neturi teisingo supratimo apie Allah, kokio Jis nusipelno. Žymiame hadise apie Palaimingą Viziją [angliškame vertime - Beatific Vision], pranešta, kad Abū Razin paklausė Allah Pranašo saaw : “Kaip mes matysime Allah, O Pranaše? Jis yra Vienas, o mūsų bus daug”. Pranašas atsakė saaw : “Aš duosiu jums pavyzdį iš Jo sukurtos kūrinijos. Pažiūrėkite į mėnulį. Jis vienas, bet visi jūs matote jį ir jis visiems jums pasirodo. Allah yra akivaizdžiai didingesnis nei mėnulis.” (hadiso grandinė silpna). Tai parodo, kad Allah yra didesnis dydžiu ir didingesnis nei kas nors kitas. Šis hadisas panaikina visas abejones ir atsako į visus klausimus.

Kas dėl Allah buvimo virš kūrinių, Allah sako: “Jis Valdantis savuosius vergus; Jis – Išmintingas, Žinantis.” (6:18); ir “Jis bijo savo Viešpaties, Kuris viršum jų”(16:50). Taip pat yra hadisas, kurį mes kątik minėjome, apie kalnų ožkas: “Sostas yra virš to ir Allah yra virš viso to.” (silpnas hadisas). Mes taip pat citavome dvieilį iš ‘Abdullah Ibn Rawahah, kuris kalba apie Allah pakylimą. ‘Abdullah deklamavo jį Pranašui saaw ir gavo jo pritarimą ir jis nusišypsojo jam. Hassan Ibn Thabit sukūrė odę, mininčią Allah pakylimą:
Allah pakylimu aš liudiju, kad Muhammad
Yra Pranašas Vienintelio, Kuris yra virš dangaus;
Kad abu Jonas ir jo tėvas
Darė gerus darbus, kuriais pamalonino Dievą;
Kad Marijos sūnus, kurį žydai neigė,
Buvo pranašas, siųstas Sosto Viešpaties;
Kad pranašas, siųstas Ahqaf žmonėms
Kvietė juos nusilenkti Allah ir darė tai teisingai.


Išgirdęs šias eilutes, Allah Pranašas saaw sakė: “Aš taip pat liudiju”.

Abū Huraira pranešė, kad Pranašas saaw sakė: “Kai Allah įsakė sukurti pasaulį, Jis įrašė knygoje, kuri yra su Juo virš Sosto: “Mano gailestingumas pralenkia mano rūstybę”. Kitas hadisas teigia: “Mano gailestingumas įveiks mano rūstybę.” (įrašyta Al-Bukhari ir kitų).

Ibn Madžah įrašė iš Džabir, kad Allah Pranašas saaw sakė: “Kai žmonės Rojuje mėgausis jo malonumais, šviesa nušvis. Jie pažiūrės į ją ir štai, Allah, Galingas ir Šlovingas, pažiūrės į juos iš viršaus. Jis tars: “Taika jums, Rojaus žmonės!” Tada Allah Pranašas saaw parecitavo ają: “Gailestingas Viešpats sveikina juos žodžiu: “Taika!” (36:58) Tada jis tęsė: “Allah pažiūrės į juos ir jie žiūrės į Jį. Jie nenuleis savo akių nuo Jo tam, kad pažiūrėtų į kokią nors kitą dovaną tol, kol jiems bus leista Jį matyti”. (aptarta anksčiau, hadisas silpnas).

Muslim įrašė iš Pranašo saaw , dėl ajos reikšmės: “Jis – Pirmas ir Paskutinis, Akivaizdus ir Artimiausias” (57:3); “Tu esi Pirmas, ir nėra nieko prieš Tave. Tu esi Paskutinis ir nėra nieko po Tavęs. Tu esi Akivaizdus (Az-zahir) ir nėra nieko aukščiau tavęs. Tu esi Artimiausias ir nėra nieko žemiau tavęs.” (autentiška). Az-zahir yra iš žodžio “zuhur”, kuris reiškia “būti virš”, kaip kad ajoje: “Ir negalėjo jie ant to užsiropšti (yazharū)” (18:97); tai reiškia “pereiti” tai (ya’lū). Tai keturi Allah vardai iš dviejų porų priešingų vardų, vienas reiškiantis Jo Amžinumą ir Nuolatinumą ir kitas – Jo pakylimą ir artimumą.

Abū Dawūd įrašė iš Džubair Ibn Muhammad Ibn Džubair Ibn Mut’im iš jo tėvo, pagal jo senelį, kuris sakė, kad beduinas atėjo pas Allah Pranašą saaw ir pasakė: “Allah Pranaše, mes didelėje bėdoje. Mūsų vaikai mirė, mūsų nuosavybė sunaikinta ir galvijai pražuvo. Melsk Allah atsiųsti mums lietų. Mes prašome tavęs tarpininkauti mums su Allah ir prašome Allah tarpininkauti mums su tavimi”. Allah Pranašas saaw tarė: “Vargas jums! Ar jūs žinote, ką kątik pasakėte?“ Jis tada pradėjo kartoti „Šlovė Allah“, kol Jo Kompanionai, buvę aplink jį, pradėjo apgailestauti dėl to, ką beduinas pasakė. Jis tada tarė: „Vargas jums! Allah yra per Didis, kad tarpininkautų su kuo nors, ką Jis sukūrė. Jis yra išaukštintas virš viso to. Ar jūs žinote, kas yra Allah? Jis yra ant Savo Sosto ir Jo Sostas yra virš Jo Dangaus, kaip skliautas virš jų“. Jis tada sudėjo pirštus apvaliai ir tai pademonstavo. Jis tada pridūrė: „Sostas po Juo girgžda, kaip kad balnas girgžda po jojiko svoriu.“ (aptartas anksčiau, silpnas hadisas).

Kai Sa‘d Ibn Mu‘adh pranešė apie savo sprendimą Banu Qurayzah byloje ir pasakė, kad jų kariai turi būti nužudyti ir jų vaikai paimti į nelaisvę, Pranašas saaw sakė: „Tavo sprendimas yra sprendimas Allah iš virš septynių dangų“. Tai autentiškas hadisas. Al-Umawi paminėjo jį detaliai savo darbe apie Pranašo saaw mūšius (maghazi). Al-Bukahri ir Muslim įrašė hadiso esmę.

Al-Bukhari taip pat įrašė apie Zaynab, kad ji sugebėjo girtis tarp Pranašo žmonų saaw : „Jūsų šeimos apvesdino jūs už Pranašo, bet mane apvesdino už jo Allah iš virš septynių dangų“.

Vieną dieną ‘Umar praėjo pro seną moterį, kuri stabdė jį ir trumpai pakalbėjo su juo. Vyras sakė: „Tikinčiųjų Vade, tu privertei žmones laukti dėl šios senos moters“. Jis atsakė: „Vargas jums! Ar jūs žinote, kas ji tokia? Ji ta, kurios skundą Allah išgirdo iš virš septynių dangų. Ji yra Khawlah, apie kurią buvo atskleista: “Išgirdo Allah žodžius tosios, kuri ginčijose su tavimi apie savo vyrą ir skundėsi Allah, o Allah girdėjo jūsų pokalbį“ (58:1) Įrašyta Ad-Darimi.

Kas dėl ajos, kurioje cituojami Šėtono žodžiai: “Paskui aš ateidinėsiu pas juos ir iš priekio ir iš nugaros, ir iš dešinės, ir iš kairės” (7:17) Mudžahid perpasakojo, kad Ibn ‘Abbas sakė: „Jis negalėjo matyti „iš virš jų“, nes jis žinojo, kad Allah yra virš jų.

Visi, kas žino Allah Pranašo saaw hadisus ir vyresniųjų teiginius, ras daugybę teiginių, patvirtinančių Allah buvimą virš pasaulio.

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Pir Spa 07, 2013 5:16 pm

(61 punkto tęsinys)

Be abejonės, kai Allah sukūrė kūriniją, jis nesukūrė jos Savo šventoje esybėje. Allah yra išaukštintas virš to. Nes Jis yra Viena ir Absoliuti esybė, Kuri negimė ir nebuvo pagimdyta. Jis sukūrė kūriniją už Savęs/Savo išorėje [angliškame vertime - outside of Himself]. Jei jis nebūtų virš pasaulio, nors iš tiesų jis yra ne toks ir atskiras nuo jo, tada jis turėtų būti kažkas kitas, kas reikštų – priešingas. Tai reiškia, kad jis turėtų būti žemiau jo, kas yra gryna netiesa ir nedera Allah. Priešingai nei virš yra žemiau, bet tai yra peiktinas apibūdinimas, kadangi tai yra Šėtono, jo pasekėjų ir jo kareivių buveinė.

Jei kas nepriima, kad neigimas, jog Jis yra virš, reiškia, kad Jis yra žemiau, atsakymas jiems – jei jūs negalite sakyti, kad Jis yra arba virš, arba žemiau, tada Jis iš tiesų nėra esybė savyje ar pati savaime. Kai pripažįstate, kad Jis yra esybė savyje ir pati savaime, kuri nėra pasaulio dalis, ir kad Jis egzistuoja anapus jo, ir kad Jis nėra tiktai idėja galvoje, bet egzistuojanti esybė, ir, jei jūs pripažįstate, kad viskas, kas egzistuoja bus, kaip kiekviena mąstanti būtybė pasakytų, arba pasaulyje arba anapus jo, ir to neigimas būtų labiau piktinantis nei neigimas akivaizdžių ir būtinų proto tiesų – tada pati pagrįsčiausia alternatyva yra sakyti, kad Allah yra virš pasaulio. Dabar, jei Jo pakylimo ir buvimo virš pasaulio atributas yra tobulumo atributas, o ne ydos ar trūkumo, ir tai neprieštarauja protui ir nepažeidia Korano, Sunnos ir bendro sutarimo, tada pakylimo neigimas yra absurdas, nuo ko Allah religija yra visiškai laisva. Kaip galima neigti tai, kai tiesa yra ta, kad mes negalime tikėti Allah egzistavimu, arba apreiškimais pranašams ar jų knygose arba mokymuose, jei mes netikime Jo pakylimu. Kaip galima neigti tai, kai tai pagrindžia tyras protas ir elementarūs žmogaus instinktai?

Tekstai, kurie aiškiai teigia Allah pakylimą virš pasaulio ir Jo buvimą virš Jo kūrinijos yra dvidešimties skirtingų tipų.

Pirma, tekstai, kuriuose priešdėlis „iš“ (min) naudojamas kartu su „virš“ (fawq), ir kartu jie pabrėžia, kad vienas dalykas yra virš kito. Pavyzdžiui, “Jis bijo savo Viešpaties, Kuris viršum jų” (16:50) [angliškame vertime – “They fear their Lord from high above them”].

Antra, tekstai, kuriuose ta pati idėja yra paminėta nenaudojant priešdėlio „iš“. Pavyzdžiui, “Jis Valdantis savuosius vergus” (6:18) [angliškame vertime – He is the Irresistible power ruling over the beings He has created]

Trečia, tekstai, kurie apibūdina dalykus, kylančius (al-‘urudž) pas Jį, kaip kad: „Angelai ir sielos kyla (ta‘rudžu) pas Jį“ ir Pranašo hadisas: „Angelai, kurie yra su tavimi naktį, kyla pas Jį, ir Jis klausia jų...“ (dalis hadiso).

Ketvirta, tekstai, kurie kalba apie dalykus, keliamus pas Jį (as-su‘ud). Pavyzdžiui, “iki Jo pakyla (yas‘adu) geras žodis” (35:10)

Penkta, tekstai, kurie aiškiai teigia, kad Allah pakelia (raf‘) kai kurias esybes pas Save. Pavyzdžiui, “Ne! Allah pasiėmė jį pas Save“ (4:150) ir “O Jėzau! Aš numarinsiu tave ir pakelsiu tave pas Save“ (3:55) [angliškame vertime naudojamas veiksmažodis “raise up to”]

Šešta, tekstai, kurie aiškiai nurodo į Allah akivaizdų pakylimą (al-‘ulu al-mutlaq), kuris apima visų kitų rūšių pakylimą esybėje, galioje ir garbėje. Allah sako: “Jis – Išaukštintas (Al-‘Ali), Didingas!” (2:255) ir “Jis – Išaukštintas, Didis!” (34:23), taip pat “Jis – Išaukštintas, Išmintingas“ (42:51)

Septinta, tekstai, kurie teigia, kad Koranas buvo nuleistas (tanzil) iš Allah. Šios ajos apima: “Knyga apreikšta Allah, Galingojo, Išmintingo” (40:2) [angliškame vertime – the revelation (tanzil) of this Book..“. (Žodis tanzil paprastai verčiamas kaip „apreiškimas“ (revelation) , bet jis nurodo nuleidimą iš viršaus). “Knyga apreikšta (tanzil) Allah Galingojo, Išmintinojo” (39:1); “Maloningojo, Gailestingojo apreiškimas (tanzil) (41:2); “Ji – siuntinys nuo Išmintingo, Šlovinamo.”(41:42) [angliškame vertime – „It is sent down..“]; “Sakyk: “Atsiuntė jį (Koraną) Šventoji Dvasia (Džibrilis) nuo tavojo Viešpaties tiesoje” (16:102) [angliškame vertime – „Say:The Holy Spirit has brought (down)...“]; “Cha, mym. Prisiekiu aiškia Knyga! Mes pasiuntėme jį palaimintąją naktį; iš tikrųjų Mes perspėjame! Joje sprendžiami visi išmintingi įsakymai Mūsų leidimu; Iš tikrųjų Mes siunčiame (44:1-5) [angliškame vertime – „...We sent it down...We ever send revelations.“]

Aštunta, tekstai, kurie sako, kad kai kurios esybės yra su Juo ir kai kurios yra arčiau Jo nei kitos. Pavyzdžiui, “tie, kurie artimi tavo Viešpačiui“ (7:206) ir “Juk jam priklauso visi, kas padangėse ir žemėje, ir kas pas Jį” (21:19) . Pastaroji aja skiria tuos, kurie Jam paparastai priklauso, ir tuos iš konkrečių angelų ir žmonių, kurie yra arti Jo. Ir Allah Pranašas saaw sakė apie Knygą, kurią Allah rašė ir kuri yra su Juo: „Ji yra su Juo virš Sosto“. (aptarta anksčiau)

Devinta, tekstai, kurie labai aiškiai teigia, kad Allah yra fi as-sama, ką Korano komentatoriai iš Ahl as-sunnah suprato, kad Jis yra virš dangų. Jie ima fi reikšmę kaip ‘ala („ant“ arba „virš“) ir as-sama reikšmę kaip ‘ulu (aukščiausias dangaus lygis). Jų nuomonės dėl to nesiskiria ir nėra jokios kitos įmanomos šios frazės interpretacijos.

Dešimta, tekstai, kurie teigia, kad Allah įkurdino Save (istawa) ant (‘ala) Sosto (al-‘arš), kurie yra pati aukščiausia sukurto pasaulio dalis. Dažniausiai šis išsireiškimas yra pradedama žodžiu thumma („tada“), kuris nurodo, kad Allah įkurdino Save po kito veiksmo praėjus kuriam laiko tarpui.

Vienuolikta, tekstai, kurie teigia, kad maldoje rankos turi būti iškeliamos link Allah. Allah Pranašas saaw sakė: „Allah drovisi atsakyti nieko nesuteikiant tam, kuris kelia rankas link Jo maldoje“. (At-Tirmidhi vadino šį hadisą hasan, o Ibn Hibban laikė jį autentišku). Neteisingas teiginys, kad rankų kėlimas sakant prašymą [dua] yra kaip atsigręžimas į Kabą maldoje, norint pasakyti, kad nė vienas iš veiksmų nenurodo Allah krypties. Dangus nėra tik qiblah (kryptis) prašyme [dua], kaip kiekvienas prašantysis žino, ką mes paaiškinsime vėliau, jei Allah panorės.

Dvylikta, tekstai, kurie aiškiai teigia, kad Allah nusileidžia (yanzil) į žemiausią dangaus lygį kiekvieną naktį. Kiekvienas žino, kad nusileidimas reiškią nulipimą/nusileidimą iš aukštesnės vietos.

Trylikta, tekstai, kurie mini rodymą į viršų pas Allah, taip kaip tas, kuris geriausiai Jį pažįsta (Pranašas), darė. Jis žinojo, ką jis turi teigti apie Allah, ir ko neturėtų. Jis sakė didžiausiam susirinkimui, kokį tik jis kada turėjo, pačioje švenčiausioje vietoje pačią švenčiausią dieną: „Jūs būsite paklausti apie mane. Ką jūs atsakysite?“ Jie atsakė: „Mes paliudysime, kad tu perdavei Allah žodžius, pateikei Jo žinią ir darei geriausia dėl mūsų gero.“ Jis tada pakėlė savo pirštą link dangaus, link To, Kuris yra virš jo ir virš visko, ir tarė: „Mano Viešpatie, būk liudininku (ką Tavo tarnai pasakė)“. (dalis ilgo hadiso). Tai netgi lyg dabar mes matome jį keliantį savo kilnų pirštą link Allah ir girdime žodžius: „Mano Viešpatie! Būk liudininku.“ Mes tvirtiname, kad jis pilnai perdavė Allah žodžius, skelbė Jo žinią kaip jo buvo prašoma, ir darė tautai visą gerą, ką tik galėjo daryti. Iš tiesų, jis nepaliko nieko nepaaiškinto, nenušviesto ar detaliai neišdėstyto. Ir dėkojame Allah dėl to.

Keturiolikta, hadisas, kuriame tas, kuris geriausiai žino Allah, kuris buvo didžiausias gero linkėtojas savo tautai, ir kuris turėjo galią išdėstyti savo mintis tiksliausiais ir nedviprasmiškais terminais, klausinėjo ne vieną iš savo žmonių: „Kur yra Allah?“.

Penkiolikta, hadisai, kurie teigia, kad Pranašas saaw patvirtino tų tikėjimą, kurie sakė, kad Allah yra virš (fi) danguje.

Šešiolikta, aja, kurioje Allah cituoja Faraoną norintį pakilti į dangį ir pamatyti Mozės Dievą tam, kad jis galėtų paneigti Mozės teiginį, kad Allah yra virš dangų: “O Hamanai, pastatyk man bokštą galbūt aš pasieksiu kelius – dangaus kelius ir žvilgtelsiu į Mūsos Dievą; aš juk manau, kad jis melagis.” (40:36-37). Taigi, Džahmija, kurie neigia, kad Allah yra virš pasaulių, yra Faraono sekėjai, o tie, kurie patvirtina tai, yra Mozės ir Muhammad sekėjai.

Septyniolikta, hadisas, kuris sako, kad naktį, kai Pranašas buvo paimtas į dangų, jis ne kartą judėjo tarp Mozės ir Allah, kildamas pas Viešpatį ir leisdamasis žemyn pas Mozę, tam, kad sumažintų kasdienų maldų skaičių. (aptartas anksčiau)

Aštuoniolikta, Korano ir sunnos tekstai, kurie sako, kad Tikintieji išvys Allah Amžinybėje. Hadisas teigia, kad jie pamatys Allah taip, kaip jie mato saulę ir pilną mėnulį giedrą dieną. Taigi akivaizdu, kad jie pamatys Allah virš savęs. Pranašas tai aiškiai teigė kitame hadise: : “Kai žmonės Rojuje mėgausis jo malonumais, šviesa nušvis. Jie pažiūrės į ją ir štai, Allah, Galingas ir Šlovingas, pažiūrės į juos iš viršaus. Jis tars: “Taika jums, Rojaus žmonės!” Tada Allah Pranašas saaw parecitavo ają: “Gailestingas Viešpats sveikina juos žodžiu: “Taika!” (36:58) Tada jis pridėjo: “Tada Allah pasislėps, palikdamas savo gailestingumą ir palaimą jų buveinėje amžiaus.“ <...>. (Įrašyta Ibn Madžah ir kitų, aptarta anksčiau, hadisas silpnas).

Niekas negali paneigti Allah pakylimo kartu nepaneigdamas Jo vizijos. Štai kodėl Džahmyja neigė abu, o Ahl as-Sunnah juos abu patvirtino. Tai taip pat paaiškina, kodėl tie, kurie patvirtina Allah viziją, bet neigia Jo pakylimą svyruoja tarp dviejų tvirtinimų ir nepatvirtina nė vieno. Mes esame tai trumpai aptarę. Jei mes dėstytume apie tai detaliai, argumentų padaugėtų iki tūkstančio. Leiskime tiems, kurie neigia dieviškąjį pakylimą atsakyti į šiuos argumentus. Esu tikras, kad jei nesugebės įtikinamai atsakyti nei į vieną iš jų.

Vyresniųjų teiginių apie Allah pakylimą išties yra daug. Pavyzdžiui, Šeikhas al-Islam Abu Islma‘il Al-Ansari įrašė savo knygoje „Al-Faruq“, per savo patvirtinimų seką, kad Abū Mus Al-Balkhi paklausė Abū Hanifah apie asmenį, kuris sakė: „Aš nežinau, ar mano Viešpats yra Danguje ar ant žemės.“ Jis sakė: „Jis burnoja prieš Dievą. Allah aiškiai sakė: “Gailestingasis – Jis įsitvirtino Soste” (20:5) ir Jo Sostas yra virš septynių dangaus lygių.” Al-Balkhi tada paklausė: „Kas, jei jis sakys, kad Allah yra įsitvirtinęs ant Sosto, bet jis sakys, kad nežino, ar Sostas yra virš ar ant žemės.“ Abū Hanifah atsakė: „Jis netikintis, kadangi jis neigia, kad Jis yra viršuj (fi as-sama). Tas, kad neigia, kad Jis yra Danguje, teigia šventvagystę/burnoja prieš Dievą.“ Kita versija priduria: „Taip yra todėl, kad Allah yra aukščiausioje iš aukščiausių vietų (‘ala ‘illiyin), ir kreipiamasi su prašymu į jį viršuj, o ne apačioje.“

Nereiktų kreipti dėmesio į tuos, kurie teigia sekantys Abu Hanifah, bet neigiantys Allah pakylimą. Kai kurie iš Mu‘tazilah ir kiti teigė sekantys jo mokykla, nors iš tiesų jie turėjo priešingus įsitikinimus. Panašiai, daug žmonių teigia sekantys Malik, Aš-Šafi ir Ahmad, nors jie prieštarauja jų požiūriui. Yra plačiai žinoma, kad Abū Yusuf, didis Abū Hanifah mokinys, paprašė Bišr Al-Marisi atsisakyti neigimo, kad Allah yra ant Sosto. Daug žmonių, tarp jų Abu ‘Abdur-Rahman Ibn Abi Hatim, pasakojo šį incidentą.

Beprasmiški teiginiai tų, kurie interpretuoja žodį „virš“ (fawq) hadise ir ajose, cituotose anksčiau, kaip reiškiantį, kad Allah yra tobulesnis ir aukštesnis nei Jo kūriniai, arba kad Jis yra didingesnis nei Sostas, lyginant šiuos tekstus su panašiais sakiniais kaip „Valdovas yra virš [i(fawq)[/i] Ministro“ arba „dinaras yra didesnis nei dirhamas“. Sveika širdis ir protas atmeta tokias interpretacijas. Sakyti, kad Allah geresnis nei žmogus, arba didingesnis nei Sostas, yra tas pats kaip sakyti, kad ledas yra šaltas arba ugnis yra karšta, kad saulė yra šviesesnė nei lempa, dangus aukštesnis nei stogas, kalnas didesnis nei akmenukas, arba Allah Pranašas saaw yra gerenis nei šis ar tas žydas, arba dangus yra virš žemės. Tai nėra šlovinimo, garbinimo ar pagerbimo žodžiai. Tai yra patys paprasčiausi ir menkiausi teiginiai, kokius gali pasakyti. Kaip stebuklingas Allah žodis – turint galvoje, kad net jei žmonija ir džinai susiburti kartu, jie nesugebėtų sukurti kažko panašaus į tai – gali būti lyginamas su tokiais teiginiais (interpretuojant juos tokia maniera)? Iš tiesų, darant tai, tik sumenkinami Allah žodžiai.

Kaip patarlė sako: „Jei sakai, kad kardas yra aštresnis nei lazda, tu tik padarai gėdą kardui.“ Panašiai, jei kažkas sako, kad perlas yra vertinesnis nei svogūno oda arba žuvies žvynas, žmonės juoksis iš jo dėl tokių teiginių, nes tų dviejų objektų skirtumai yra tiek dideli, kad net nereikia jų minėti lyginant. Akivaizdu, kad skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio yra daug daug didesnis nei tai. Taigi, beprasmiška sakyti, kad Allah yra didingesnis nei Sostas, nebent yra koks nors įtikinamas būtinumas tai padaryti, kad koks nors teiginys būtų paneigtas. Pavyzdžiui, Jusufo posakis savo kompanionams kalėjime: “Ar skirtingi valdovai geriau nei Allah, Vienatinis, Galingas?” (12:39). Allah taip pat sakė: “Ar Allah geriau, ar tai, ką jūs darote Jo bendrininkais?“ (27:59) ir “Allah – geresnis ir amžinesnis!” (20:73).

Kad Allah yra virš (fawq) pasaulio turi būti įrodyta atskirai. Kai įrodyta, kad Jis pakyla virš pasaulio, yra įrodyta, kad Jis yra virš jo. Jo pakylimas yra absoliutus ir besąlygiškas. Jis pakyla ta prasme, kad Jis turi visišką visų pasaulio esybių kontrolę ir taip pat dėl Jo esybės Jis yra viršijantis. Jei kas nors patvirtina vieną iš šių pakylimo aspektų, bet paneigia kitus, jis sumenkina Allah.

Allah yra virš pasaulio visomis prasmėmis. Jei tai suprantama statuso prasme (makanah), o ne vietos (makan), turi būti žinoma, kad makanah yra žodžio makan moteriška giminė, kaip ir manzilah (vieta) yra žodžio manzil moteriška giminė. Abu žodžiai makanah ir manzilah yra naudojami socialiniame ir moraliniame kontekstuose, kaip ir makan bei manzil naudojami fiziniame kontekste. Mes sakome: „Tu užimi manzilah (garbingą vietą) mūsų širdyse“ arba „X yra aukštesnėje vietoje mūsų širdyse nei Y“. Yra perduotas pasakymas, kuris teigia: „Jei nori žinoti, kokią manzilah tu užimi Allah akyse, turėtum pažiūrėti į manzilah, kurią Allah užima tavo širdyje. Nes Allah suteikia tau tokią vietą Savo širdyje, kokia vietą tu suteiki Jam savo širdyje.“ Allah manzilah kažkieno širdyje nurodo į žinias, meilę ir pagarbą ir t.t., kurią jis skiria Allah. Dabar, kai aišku, kad makanah ir manzilah yra paprasčiausiai makan ir manzil moteriškos giminės, o moteriškos giminės žodžiai visada eina po vyriškosios giminės žodžių tiek žodžiuose, tiek reikšmėje, ir yra priklausomi nuo jų, tada suvokiamas idėjos garbingumas priklauso nuo daikto, apie kurį yra ta idėja, garbingumo. Jei idėja atitinka realybę, tada tai tiesa, priešingai tai netiesa.

Buvo pasakyta, kad Allah ‘ulu yra širdies reikalas ir reiškia, kad Jis yra virš visko širdyje. Tai tiesa. Bet tai tiesa, nes Allah ‘ulu širdyje atitinka Jo ‘ulu virš visko realybėje. Jei Jis Pats nebūtų aukščiau visko, Jo Aukšta padėtis širdyje nebūtų tiesa. Ji tik reikštų laikyti kažką esant aukščiausią, nors iš tiesų tai nėra aukščiausia.

Erdvinis Allah pakylimas yra įrodomas ne tik perduotais Korano ir Sunnos tekstais, bet taip pat ir protu bei prigimtine žmogaus būsena (fitrah). Kas dėl racionalių argumentų, pirma, akivaizdi tiesa, kad iš dviejų egzistuojančių esybių arba viena egzistuos kitoje kaip atributas arba ji egzistuos savaime atskirai nuo kitos. Antra, kada Allah sukūrė pasaulį, Jis arba sukūrė Jį Savyje arba Savo išorėje. Pirmoji alternatyva yra klaidinga. Arba žmonės sutinka tai atmesti, arba tai būtinai reiškia, kad Allah yra vieta viso blogio, bjaurasties ir nešvarumų, virš kurių Jis aiškiai yra išaukštintas. Antra alternatyva reiškia, kad pasaulis yra Allah esybės išorėje. Tokiu atveju, pasaulis egzistuoja atskirai nuo Allah, ir yra skirtinga nei Jis. Akivaizdu, neturi prasmės pasakymas, kad Allah nei yra vienas su pasauliu, nei atskiras nuo jo. Trečia, tvirtinimas, kad Allah nei yra pasaulyje, nei yra jo išorėje paprasčiausiau veda į Jo egzistencijos paneigimą. Vėlgi, tai neturi prasmės: Jis egzistuoja arba pasaulyje arba jo išorėje; nėra jokios kitos galimybės. Kadangi pirma galimybė yra aiškiai neteisinga, lieka tik antroji, kuri yra teisinga.

Kas dėl argumentų, kylančių iš natūralios žmogaus prigimties (fitrah), leiskite pažymėti, kad visi žmonės natūraliai ir spontaniškai kelia rankas maldoje ir žiūri į viršų, kai jie maldauja Dievo. Jie sąmoningai mąsto apie Dievą kaip esantį virš jų, kai jie nusižemina jam. Muhammad Ibn Džabir Al-Maqdisi rašė, kad Šeikhas Abū Dža‘far Al-Hamadhani kartą lankėsi Abū Al-Ma‘ali Al-Džuwayni, žinomo kaip Imam al-Haramayn, paskaitoje, kurioje jis diskutavo apie Allah pakylimo supratimą. Jis sakė: „Allah egzistavo ir Sosto nebuvo. Ir Jis dabar yra tiksliai toks, koks Jis buvo tuomet.“ Šeikhas Abū Dža‘far paklausė jo: „Mokytojau, ar galite paaiškinti apie jausmą, kurį mes natūraliai turime savo širdyse? Kaskart, kai mes sakome: „O Allah!”, mes norime pažiūrėti į viršų. Mes nežiūrime nei į dešinę, nei į kairę. Kaip jūs aiškinate šį jausmą?“ Girdėdamas tai, Abū Al-Ma‘ali trinktelėjo ranka savo kaktą ir nulipo nuo sakyklos. Abu Tahir rašė, kad jis galvojo, kad Abū Dža‘far taip pat paminėjo, jog Abū Al-Ma‘ali pravirko ir pasakė tris kartus, kad Al-Hamadhani apstulbino ir suglumino jį. Abu Dža‘far paaiškino, kad Allah apdovanojo žmogaus prigimtį tiesa, kad Jis yra virš pasaulio; tai nėra kažkas, ką reikia išmokti. Mes jaučiame savo širdyse, kad kai mes meldžiamės Dievui, mes turėtume žiūrėti į viršų į Jį.

Žmonės prieštaravo šiam argumentui ir sakė, kad tai nėra savaime aiški tiesa, ir kad daugybė žmonių iš tiesų tai paneigė. Jei tai būtų a priori tiesa, žmonės dėl to nesiginčytų; tai nieko daugiau kaip tik įtarimas. Detalus atsakymas į šį prieštaravimą buvo pateiktas kitur. Čia, pakanka pasakyti, kad protas randa pagrindą priimti jų požiūrį, tai žinoma, kad yra daugiau pagrindų priimti mūsų požiūrį; ir jei jis paneigia mūsų požiūrį, jis daug lengviau paneigs jų požiūrį. Jei mūsų požiūris yra neteisingas sprendžiant pagal protą, jų yra neteisingesnis. Bet jei jų požiūrį protas gali priimti, tada mūsų požiūris yra priimtinesnis. Abi pusės teigiame, kad mūsų požiūriai yra savaime aiškūs ir kad kitas požiūris yra neteisingas.

Jei jie teigia, kad mūsų požiūris yra prasimanymas, mes taip pat galime apkaltinti jų požiūrį klaidingumu. Vis dėlto, dauguma žmonių, kurie nėra išmanantys – ne iš jų ir ne iš mūsų – sutiks su mūsų požiūriu. Ir jei daugumos nuomonė yra priimtina, mūsų požiūris bus labiau palaikomas nei požiūris mūsų oponentų. Bet jei ji yra atmetama, tada jų požiūris taip pat turi būti atmestas. Jie paremė savo požiūrį prielaidomis, kurios, kaip jie teigia, yra savaime aiškios nuomonės apie žmogaus prigimtį. Bet ne vien jų požiūris, o visa racionalių argumentų struktūra tada subyrės. Dėl mūsų, mes bent turime visų amžių pranašų apreiškimus savo pusėje, ko jie neturi, ir tuo pačiu turime racionalius argumentus. Tie žmonės taip pat kartais teigia, kad dauguma mąstančių būtybių yra su jais, bet tai netiesa. Tie, kurie pripažįsta pasaulio Kūrėją, bet sako, kad Jis yra ne virš pasaulio, arba kad Jis yra nei pasaulio išorėje, nei jo viduje, yra tik maža dalis racionalių mąstytojų. Islame niekas anksčiau prieš Džahm Ibn Safwan ir jo pasekėjus nebuvo išdėstęs šio požiūrio.

Kai kurie neigė šį natūralų polinkį ir sakė, kad pakeltos rankos prašant [darant dua] yra dėl to, kad dangus yra prašymo [dua] qiblah taip, kaip Kaba yra maldos qiblah. Tai neteisinga. Maldoje Mes dedame galvas ant žemės, bet žemė nėra qiblah. Daug argumentų galėtų būti pateikta atsakant į tai. Pirma, nė vienas iš vyresniųjų niekada nėra sakęs, kad dangus yra prašymo [dua] qiblah. Be to, Allah niekada neapreiškė nė vieno teiginio, kuris tai pagrįstų. Kadangi tai tikėjimo dalykas, neįmanoma įsivaizduoti, kad vyresnieji ir mokslininkai būtų to nežinoję.

Antra, prašymo [dua] qiblah yra maldų qiblah. Rekomenduojama veidu atsisukti į qiblah sakant prašymą [dua]. Pranašas saaw daugybę atvejų atsisukdavo į qiblah sakydamas prašymus [darydamas dua]. Sakantieji, kad prašymo [dua] qiblah yra kita nei maldos qiblah arba kad yra dvi qiblah, viena iš jų – Kaba, o kita – dangus, yra eretikas ir eina prieš musulmonų bendruomenę.

Trečia, qiblah yra tai, į ką garbintojas atsisuka. Kaba yra qiblah, nes mes veidu atsisukame į ją maldose, darydami prašymus [dua], prisimindami Allah (zikr) ir aukodami gyvulius. Mes taip pat atsukame mirštančio žmogaus veidą ir mirusįjį kape į šią pusę. Štai kodėl tai vadinama widžhah [ang. trans. wijhah] arba istiqbal, priešingai nei istidbar. Istiqbal reiškia atsukti veidą į kažką, o istidbar reiškia atsukti nugarą į kažką. Taigi, tai į ką atsukame galvą, rankas ar šoną nėra vadinama qiblah, netgi metaforiškai. Jei Dangus būtų prašymo [dua] qiblah, prašytojas turėtų atsukti savo veidą į jį, bet mums to nereikia daryti. Kryptis, į kurią rankos yra keliamos, niekada nebuvo vadinama qiblah, nei tiesiogine nei metaforine prasme. Tai tikėjimo dogma, bet nėra jokio įrodymo šventraščiuose, kurie teigtų, kad pranašai buvo reikalaujami atsisukti į dangų darant prašymus [dua]. Iš tiesų, jiems buvo uždrausta tai daryti.

Gana natūralu maldoje sukoncentruoti savo mintis ir siekti nuoširdumo. Tai daroma tiek musulmonų, tiek nemusulmonų, mokslininkų ir neišprususios liaudies, ypač tų, kurie yra sunkioje situacijoje. Taip pat labai natūralu žmogui, esant bėdoje, atsisukti į Dievą. Tai yra įgimta žmogui. Bet qiblah yra tai, kas gali būti panaikinta arba pakeista, kaip kad pirminė qiblah buvo pakeista iš Jėruzalės į Meką. Bet žiūrėti į viršų prašant [darant dua] yra įgimta žmogui. Tas, kuris atsigręžia į Kabą maldoje, žino, kad Allah nėra Kaboje. Bet tas, kuris prašo Allah ir atsigręžia į savo Viešpatį ir Kūrėją, tikis, kad Jo gailestingumas ateis pas jį iš viršaus.

Šis faktas negali būti atmestas nurodant nusilenkimo [sudžud] aktą. Tas, kuris deda galvą ant žemės paklūsta Tam, Kuris viršum jo, ir nusižemina prieš Jį; jis niekada negalvoja, kad jis lenkiasi Tam, Kuris yra žemiau ant žemės. Pranešta, kad Bišr Al-Marisi sakė, būdamas nusilenkęs [sudžud]: „Šlovė mano Viešpačiui, Pačiam Žemiausiui“. Išaukštintas yra Allah viršum šio burnojimo. Tas, kuris gali nukrypti tiek neigdamas Allah fawqyja (buvimą virš pasaulių) yra labai tikėtina, kad taps netikinčiu eretiku (zindiq), jei Allah gailestingumas nesugrįš jam. Tokie žmonės paprastai yra toli nuo teisingumo. Allah sakė: “Ir Mes apgręžiame jų širdis ir žvilgsnius, nes jie nepatikėjo tuo pirmąjį kartą“ (6:110); ir “Ir kada jie nusisuko, Allah suvedžiojo jų širdis” (61:5). Tas, kuris neieško tiesos jos požymiuose, yra pasmerktas. Lai Allah išgelbėja mus ir atleidžia.

Kas dėl autoriaus žodžių: „Jo kūriniai negali Jo aprėpti“, tai reiškia, kad niekas negali aprėpti Jo žinojime, matyme ir jokiu kitu aprėpimo būdu. Jis aprėpia viską, ir niekas neaprėpia Jo.

Išvados:
1. Sostas ir Pasostė (Kėdė) yra tiesa.
2. Sostas nėra sferinis, aprėpiantis visatą. Jis turi kojas, kurias neš angelai. Jis yra kaip skliautas virš visatos ir jos stogas.
3. Pasostė ir Sostas yra skirtingi dalykai. Pasostė apima dangų ir žemę. Kėdė yra paprasčiausiai pasostė priešais Sostą kaip laiptelis.
4. Sostas nėra metaforiškai vadinama “karalystė”, o Pasostė nėra metaforiškai vadinamos Allah „žinios“.
5. Allah yra virš (fawq) Sosto.
6. Pakylimas (‘ulū) yra Allah atributas. Tai reiškia, kad Allah nėra priklausomas ir jam nereikia Sosto ir to, kas po juo, priešingai, Sostas yra priklausomas nuo Jo. Jis Savo galia palaiko visą visatą, kurios egzistavimas priklauso nuo Jo, o Jis yra virš ir nepriklausomas nuo jos ir aprėpia viską. Jis yra virš Sosto ir palaiko jį Savo galia ir palaiko visus, kurie neša jį.
7. Allah sukūrė kūriniją už Savęs/Savo išorėje.
8. Korano ajos ir hadisai, vyresniųjų (pvz. Abū Hanifah) teiginiai bei protas ir prigimtinė žmogaus būsena (fitrah) patvirtina fawqyja, t.y. kad Allah yra virš pasaulio.
9. Allah yra virš pasaulio visomis prasmėmis – tiek statuso, tiek vietos prasme.
10. Allah aprėpia viską ir yra virš visko Savo žinojimu, galia ir didybe. Tai nereiškia, kad Jis yra kaip sfera, apjuosianti daiktus su viskuo savo Esybės viduje.

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Re: Aqida tahaweeja

Standartinė Coliuke » Ant Spa 29, 2013 8:49 am

62. Tikėdami, pripažindami ir su nuolankumu sakome, kad Allah paskyrė Ibrahim [Abraomą] artimu savo draugu ir kad Jis tiesiogiai šnekėjo su Mūsa [Moze].

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 52 punktą: Mes nuolankiai tikime, kad Allah :swt paskyrė Pranašą Ibrahimą (aleyhi salam) savo artimu draugu (khalil ul Allah), o su Moze (aleyhi salam) Jis tiesiogiai šnekėjo].

Allah Pats sakė: “Allah pasirinko Ibrahimą (Abraomą) savo numylėtiniu (khalila)!” (4:125) ir “Allah vedė su Mūsa (Moze) pokalbį.“ (4:164). Khullah, padarytas iš žodžio khalil (artimas draugas), reiškia visišką meilę. Džahmyja (ang. trans. Jahmiyyah) neigia meilės tarp Allah ir žmogaus galimybę. Jie sako, kad negali būti jokios meilės, nebent jei mylintis ir mylimas turi kažką bendro. Kadangi nėra nieko bendro tarp priklausančiojo ir Allah, tarp jų negali būti jokios meilės. Panašiai jie neigia, kad Allah kalbėjo Mozei, kaip kad mes anksčiau esame tai minėję. Al-Dža‘d Ibn Dirham (ang. trans. Al-Ja‘d Ibn Dirham) buvo pirmasis iškėlęs šias mintis. Jis pradėjo skelbti šias idėjas pirmąjį antrojo amžiaus po Hidžros ketvirtį. Irako ir Rytų Srities valdytojas, tuo metu Khalid Ibn ‘Abdullah Al-Qasri, pasikvietė jį į savo teismą Wasit‘e (Abu Al-Haytham Khalid Ibn ‘Abdullah Ibn Zayd Al-Qasri buvo Irako valdytojas per Umayyad Kalifo Hisham valdymo laikotarpį). Eid Al-Adha dieną jis kreipėsi į žmones ir pasakė: „Žmonės, atlikite aukojimą ir lai Allah jį priimą. Aš paaukosiu Al-Dža‘d Ibn Dirham, nes jis sako, kad Allah nepasirinko Ibrahim Savo draugu ir kad Allah nešnekėjo Mozei“. Jis nulipo nuo sakyklos ir nužudė Al-Dža‘d. Jis elgėsi pagal Teisingųjų laikų teisininkų patarimą. Lai Allah atlygina jam dėl to, ką jis padarė dėl islamo ir musulmonų.

Al-Džahm Ibn Safwan perėmė Al-Dža‘d filosofiją, ją propagavo, išrutuliojo ir gynė. Grupė, žinoma kaip Džahmyja, yra pavadinta pagal jį. Jį nužudė Salim Ibn Ahwaz, Khurasan valdytojas. Šios idėjos buvo perduotos Mu‘tazilah, Amr Ibn ‘Ubayd pasekėjams. Jie sustiprėjo Al-Ma‘mūn valdymo laiku. Buvo pasiektas toks taškas, kada musulmonų mokslininkai lyderiai buvo persekiojami ir reikalaujami sutikti su vyraujančia [valdančiųjų? (angliškame vertime – ruling)] teologija. Tos minties pagrindas randamas pas politeistus ir saabėjus. Jie atmetė mintį, kad Allah pasirinko Ibrahim kaip artimą draugą arba kad Jis kalbėjo Mozei. Jie sakė tai todėl, kad khullah reiškia visišką meilę, kuri nustelbia mylintį. Siekdami paremti tai jie cituoja poeto eiles:

„Tu prasiskverbei (takhallalta) per mane kaip siela.
Štai kodėl khalil yra vadinamas khalil.“


Bet meilė ( khullah ir muhibbah ), kuri yra priskiriama Allah, yra tai, kas pritinka Jam kaip kad yra su visais Jo kitais atributais. Meilė, apie kurią kalba aja, daro užuomina į hadisą sahih rinkinyje iš Abu Sa‘id Al-Khudri iš Pranašo saaw , kuris sakė: „Jei aš būčiau pasiėmęs ką nors iš žemės žmonių kaip khalil, aš būčiau pasiėmęs Abu Bakr kaip khalil. Bet jūsų kompanionas (tai yra, pats Pranašas) yra Allah khalil.“ (aptarta anksčiau, įrašyta Al-Bukhari ir Muslim). Kitoje versijoje teigiama: „Aš neturiu jokių santykių su nė vienu khalil (šiame pasaulyje). Jei aš būčiau pasiėmęs khalil iš žemės gyventojų, aš būčiau pasiėmęs Abu Bakr kaip khalil.“ Dar kitoje versijoje žodžiai tokie: „Allah pasiėmė mane kaip khalil, kaip Jis pasiėmė Ibrahim kaip khalil(aptarta anksčiau, autentiška). Pranašas saaw paaiškino, kad jam nedera turėti khalil iš žmonių tarpo, bet jei tai būtų įmanoma, asmuo, labiausiai nusipelnęs būtų jo khalil, būtų Abu Bakr. Tuo pačiu, vis dėlto, skirtingomis aplinkybėmis jis teigė, kad myli konkrečius žmones. Pavyzdžiui, jis sakė Mu‘adh: „Prisiekiu Allah, aš tave myliu.“ (autentiškas hadisas). Jis panašiai teigė Medinos Ansar. Zayd Ibn Harithan ir jo sūnus ‘Usamah buvo žinomi kaip mylimi Pranašo saaw . Yra ir kitų tokio pobūdžio pavyzdžių. ‘Amr Ibn Al-‘As kartą paklausė Pranašo: „Kuris žmogus yra tavo mylimiausias?“ Jis atsakė: „Aiša.“ Jis paklausė: „Iš vyrų?“ Jis atsakė: „Jos tėvas.“ (Al-Bukhari, Muslim, At-Tirmidhil, Ahmad)

Iš šių hadisų aišku, kad khullah yra specialios rūšies meilė. Jos objektas yra mylimas dėl jo pačio, o ne dėl kokios nors kitos išorinės priežasties. Akivaizdu, kas yra mylimas dėl kokios nors išorinės priežasties, nepalyginamas su tuo, kas yra mylimas dėl paties savęs. Kadangi khullah yra tobuliausia meilė ir persismelkia per visą mylinčiojo esybę, ji negali turėti daugiau nei vieną objektą. Štai kodėl, kada Allah pasirinko Ibrahim kaip khalil, ir šis meldė sūnaus, ir Allah jam suteikė Isma‘il, ir Isma‘il pradėjo patraukti Ibrahim meilę, Allah nepatiko, kad kažkas kitas užims vietą, kurią Jis vienintelis turėjo širdyje. Taigi jis išbandė Ibrahim. Jis paprašė jo paaukoti savo sūnų, kad Jo khullah įsigalėtų virš jo meilės savo sūnui. Ibrahim pakluso Allah ir buvo pasiruošęs įvykdyti Jo įsakymą. Kai jis ketino nužudyti savo sūnų, Jo khullah skirta Allah buvo įrodyta, ir jos viršenybė virš meilės sūnui įsigalėjo. Tuo momentu, Allah panaikino Savo įsakymą, ir Ibrahim paaukojo didelį gyvulį kaip išpirką vietoj savo sūnaus. Allah reikalavo iš Ibrahim absolutaus paklusimo Jo įsakymams. Kai tai buvo įrodyta, sūnaus nužudymas nustojo būti gėriu, to pasekoje, įsakymas buvo panaikintas. Nuo to laiko, gyvulio aukojimas buvo paskirtas jo pasekėjams iki pasaulio pabaigos.

Pranašas saaw dalinasi Allah khullah su Ibrahim, kaip tai buvo aptarta prieš tai. Jis taip pat dalinasi su Moze garbe dėl Allah tiesioginės kalbos. Jam buvo suteikta ta garbė, kai jis buvo paimtas į naktinę kelionę, žinomą kaip isra‘. Tie hadisai buvo aptarti anksčiau.

Čia kyla žymus klausimas. Jei Pranašas Mohammed saaw yra laikomas pranašesnis nei Ibrahim, kaip išeina, kad mes prašome palaimos Pranašui lygiai taip, kaip ji buvo suteikta Ibrahim (maldoje)? Tas, kurio prašai būti panašiu, turi būti pranašesnis už tą, kuris siekia būti panašus į jį. Kaip šie prieštaraujantys vienas kitam faktai gali būti suderinami? Mokslininkai pateikė daug skirtingų atsakymų į šį klausimą, bet vietos trūkumas neleidžia pateikti detalaus atsakymo.

Vienas iš geriausių atsakymų yra tas, kad „Ibrahim šeima“ apima pranašus, bet Muhammad šeima neturėjo nieko kito, kas būtų pranašas. Jei būtų siekiama palaimos Pranašui ir jo šeimai lygiai taip, kaip ji buvo suteikta Ibrahimui ir jo šeimai, kurioje buvo pranašų, Muhammad šeimai būtų suteikta tai, kas buvo suteikta jiems, nors tarp jų nėra nė vieno, kuris būtų pasiekęs pranašų lygį. Taigi išeina, kad ta papildoma dalis yra skirta pranašams, ir taigi, jie turi keletą skirtumų, kurių negalima rasti niekame kitame.

Dar geresnis atsakymas yra tas, kad Pranašas Muhammad saaw yra iš Ibrahim šeimos. Iš tiesų, jis yra geriausias iš Ibrahim šeimos. Taigi, kai mes sakome, „lygiai taip, kaip palaiminai Ibrahim šeimą“ tai pasiekia Pranašą ir visus kitus pranašus, kurie buvo Ibrahim palikuonys. Dar daugiau, tai pasiekia patį Ibrahim. Allah sako: “Iš tiesų Allah išrinko Adomą ir Nuhą (Nojų), ir Ibrahimo (Abraomo) giminę, ir Imrano giminę virš pasaulių.“ (3:33) ir Ibrahim šeima bei Imran šeima apima pačius Imran ir Ibrahim. Kitoje ajoje Allah sako: „Išskyrus Lūto (Loto) šeimą, - juos Mes išgelbėjome auštant“ (54:34) ir čia Loto šeima apima patį Lotą. Galiausiai, Allah sako: „Ir štai Mes išgelbėjom jus iš Faraono žmonių“ (2:49) ir „Veskite Faraono giminę į didžiausias kankynes!“ (40:46) ir šios ajos apima Faraoną kaip dalį Faraono giminės.

Taigi, ir Allah žino geriausiai, dauguma perdavimų apie maldą dėl Pranašo teigia arba: „lygiai kaip Tu palaiminai Ibrahim šeimą“ arba kaip dauguma teigia: „lygiai kaip Tu palaiminai Ibrahim“. Retai kada teigiama: „lygiai kaip Tu palaiminai Ibrahim ir jo šeimą“ (taip perduota Abu Sa‘id Al-Khudri hadise pagal Al-Bukhari, ir Ka‘b Ibn ‘Ujrah hadise pagal Ahmad ir kitur). Taip yra todėl, kad, ir Allah žino geriausiai, - „lygiai kaip Tu palaiminai Ibrahim“ akivaizdu, kad apima jo šeimą, o „lygiai kaip Tu palaiminai Ibrahim šeimą“, akivaizdu, kad apima Ibrahim patį. Panašiai, kada Abu Awfa atnešė savo išmaldą Pranašui saaw , Pranašas saaw meldėsi dėl jo, sakydamas: „O Allah, suteik palaimą Abu Awfa šeimai“. Kas dėl tų, kurie sako: „lygiai taip, kaip Tu palaiminai Ibrahim ir Ibrahim šeimą“, Ibrahim nepatenka į šeimą, nes jis pats aiškiai paminėtas atskirai.

Kadangi Ibrahim šeimyna buvo labiausiai pagerbta šeimyna pasaulyje, apskritai, Allah palaimino juos specialiomis charakteristikomis, kurios išvardytos toliau. Pranašavimas ir šventraščiai pasiekė jo šeimą. Po Ibrahim, visi pranašai buvo iš jo palikuonių. Antra, Allah padarė juos lyderiais, kurie vadovauja pagal Allah įsakymus iki Paskutiniojo Teismo dienos. Kiekvienas iš Allah pasišventusių tarnų, kuris įžengs į Rojų po Ibrahim, įžengs į jį jo taku ir kvietimu. Trečia, Allah pasirinko sau du khalil iš jo šeimos, kaip jau buvo paminėta anksčiau. Ketvirta, Allah padarė jo šeimos narius žmonių lyderiais. Allah sako: „Iš tikrųjų Aš padarysiu tave vedliu žmonėms.“ Jis tarė: „Ir iš mano palikuonių?“ Jis tarė: „Negalios Mano įstatymas netikintiems.“ (2:124) Penkta, tai jo rankomis buvo pastatytas Namas [Kaaba], kuris stovi kaip maldos vieta, kaip saugumo vieta, maldos kryptis ir piligrimystės vieta. Tai lyg tas Namas, pastatytas šios šeimos, buvo paskirtas dviem garbinimo aktams. Šešta, Allah įsakė Savo tarnams melstis dėl šios šeimos narių. Yra ir kitų būdų, kuriais Ibrahim buvo suteikta ypatinga palaima.

Išvados:

1. Allah paskyrė Ibrahim [Abraomą] savo numylėtiniu (khalil) ir kalbėjo Mūsai [Mozei].
2. Meilė ( khullah ir muhibbah ), kuri yra priskiriama Allah, yra tai, kas pritinka tik Jam.
3. Khullah yra specialios rūšies tobuliausia meilė, kuri negali turėti daugiau nei vieno objekto. Jos objektas yra mylimas dėl jo pačio, o ne dėl kokios nors kitos priežasties.
4. Žmogui nedera turėti khalil iš žmonių tarpo.
5. Kai Isma‘il pradėjo patraukti Ibrahim meilę, Allah nepatiko, kad kažkas kitas užims vietą, kurią Jis vienintelis turėjo širdyje. Allah išbandė Ibrahim įsakymu paaukoti sūnų Isma‘il, kad Jo khullah įsigalėtų virš jo meilės savo sūnui.
6. Pranašas Muhammad dalinasi Allah khullah su Ibrahim ir garbe dėl Allah tiesioginės kalbos - su Moze.
7. Pranašas Muhammad yra iš Ibrahim šeimos. Kai mes maldoje sakome, „lygiai taip, kaip palaiminai Ibrahim šeimą“, tai pasiekia Pranašą, visus kitus pranašus, kurie buvo Ibrahim palikuonys, ir patį Ibrahim.
8. Ibrahim šeimyna buvo labiausiai pagerbta šeimyna – (1) jiems suteiktas pranašavimas (po Ibrahim, visi pranašai buvo iš jo palikuonių), šventraščiai, (2) jie paskirti lyderiais, kurie vadovauja pagal Allah įsakymus iki Paskutiniojo Teismo dienos – jų kvietimu Allah tarnai įžengs į Rojų, (3) jo šeimos nariai paskirti žmonių lyderiais, (4) Ibrahim rankomis buvo pastatytas Namas [Kaaba], (5) Allah tarnams įsakė melstis dėl šios šeimos narių, (6) Allah pasirinko sau du khalil iš Ibrahim šeimos, ir kt.


63. Mes tikime angelais, pranašais ir knygomis, kurios buvo atsiųstos pranašams. Mes liudijame, kad jie visi sekė aiškios tiesos keliu.

[Aqyda Tahawyja knygoje tai atitinka 53 punktą: Mes tikime angelais, Pranašais, Knygomis kurios buvo apreikštos per Pranašus ir mes tikime, kad jie (Pranašai) skelbė Tiesą.]

Tai yra tikėjimo stulpai. Allah sako: „Patikėjo pasiuntinys tuo, kas atsiųsta jam iš Jo Viešpaties, ir tikintieji, Visi jie patikėjo Allah, ir Jo angelais, ir Jo Raštais, ir Jo pasiuntiniais“ (2:285) Jis taip pat sako: „Dorumas yra ne tai, kad sukiotumėt savo veidus į rytus bei vakarus, o dorumas – kas patikėjo Allah ir Paskutiniąją dieną, ir angelus, ir Raštą, ir pranašus“ (2:177)

Allah padarė, kad tikėjimas reiškia tikėjimą visais šiais dalykais. Tuos, kurie tiki visais šiais aspektais, Allah vadina Tikinčiaisiais. Tuos, kurie netiki tuo, Allah apibūdina netikinčiaisiais. Allah sakė: „Kas netiki Allah ir Jo angelus, ir Jo Knygas, ir Jo Pasiuntinius, ir Paskutiniąją dieną, tas paklydo didžiu pasiklydimu.“ (4:136) Allah Pranašas saaw teigė hadise įrašytame Al-Bukhari ir Muslim, žinomame kaip Angelo Gabrieliaus hadisas, kuriame Gabrielius paklausė Pranašo saaw apie iman (tikėjimą), „Tikėjimas yra tai, kad tu tiki Allah, Jo Angelais, Jo Knygomis, Jo Pranašais ir Paskutiniojo Teismo diena, ir kad viskas, kas yra gera ir bloga, yra iš anksto nulemta Allah“.

Dėl šių fundamentalių tikėjimo aspektų sutinka visi pranašai ir pasiuntiniai (lai Allah suteikia ramybę jiems visiems). Niekas iš tiesų netiki šiais principais, išskyrus tuos, kurie seka pranašais.

Filosofai ir eretikai, prieštaraujantys pranašams, neigia šias tiesas skirtingais būdais. Filosofai, taip vadinami „protingi žmonės“, yra blogiausi iš eretikų. Bet kas, kas supranta ką jie sako, žino, kad iš tiesų jie netiki Allah, nei Jo pranašais, nei Jo knygomis, jei Jo angelais, nei Paskutiniojo teismo diena. Jų mintis yra ta, kad Allah yra tik egzistencija (esybė) be esmės, kad Jis nežino detalių, nors viskas, kas egzistuoja realybėje yra konkreti esybė. Jie taip pat tiki, kad Jis nedaro visko Savo galia ir valia, ir kad pasaulis kyla iš Jo dėl būtinybės, iš amžinybės į amžinybę. Jei jie sako, kad pasaulis kažkas Jo sukurtas, jie taip sako tik dėl to, kad nori gyventi taikoje su Tikinčiaisiais. Tiesa yra ta, kad pasaulis jiems yra nei pagamintas, nei sukurtas, nei padarytas Allah. Jie taip pat neigia Jo kitus atributus, tokius kaip girdėjimas, matymas ir t.t. Toks yra jų tikėjimas Allah.

Kas dėl Allah atskleistų knygų, jų nuomone tai nėra Allah kalba. Jiems Jis nei kažkam kalba nei yra ištaręs kokį žodį. Jis niekada nieko nesakė, nei jis kalbės ateityje. Koranas, jie sako, kilo iš Aktyvaus Intelekto širdyje tyros ir protingos asmenybės, kuri skiriasi nuo kitų žmonių trimis požymiais: aštriu protu, sugebančiu suprasti viską geriau nei kiti; stipria valia, galinčia paveikti materialius daiktus ir pakeisti vieną formą į kitą; ir galinga vaizduote, galinčia pristatyti idealią įtaką jautria forma, kas jų supratimų yra angelai. Jie netiki, kad angelai yra nepriklausomos esybės, egzistuojančios realybėje, kylančios ir nusileidžiančios, judančios iš vienos vietos į kitą, arba pasirodančios pranašams ir kalbančios su jais. Jiems tai yra tik mintinė realybė, kuri neturi realios egzistencijos fiziniame pasaulyje.

Kas dėl Paskutiniojo Teismo dienos, jie įnirtingai tai neigia. Jie netiki, kad pasaulis sugrius, dangūs subyrės ir nukris, žvaigždės užges, saulė ir mėnulis susisuks, ar kad žmonės bus prikelti iš jų kapų ir paimti į Rojų arba Pragarą. Visa tai jiems tėra tik vaizdai, kurie buvo pateikti paprastos liaudies vartojimui. Jie teigia, kad niekas iš realybės iš tikro neturi ryšio su tuo, kuo pranašų pasekėjai tiki. Toks yra tikėjimas šių pasigailėtinų ir bjaurių žmonių, dėl Allah, Jo angelų, Jo knygų, Jo pranašų ir Paskutinio teismo dienos – penkių islamo pagrindų.

Mu‘tazilah pakeičia šiuos penkis pagrindinius tikėjimo aspektus islame savo penkiomis pagrindinėmis prielaidomis ir taip pasielgdami sunaikina didžiąją dalį tikėjimo. Jie grindžia savo tikėjimą kūno ir įvykio koncepcijomis, kurias jie vadina objektu ir atributu. Iš šių atributų, arba įvykių, jie kildina objektų (kūnų) atsitiktinumą. Panašiu būdu, jie detaliai aiškina tauhid sąvokas ir neigia dieviškuosius atributus, kuriuos jie prilygina kūnų atributams. Jie klaidingai aiškino Allah veiksmus ir Jo išanktinį nulėmimą ir vadina savo naują supratimą teisybe (‘adl). Tada jie išvystė savo pranašavimo ir teisės, įsakymų ir draudimų, pažadų ir grasinimų suvokimą. Jis tiki, kad tas, kuris padarė didžiąją nuodėmę yra tarpinėje būsenoje tarp tikėjimo ir netikėjimo, ir kad bausmė, kuri yra pažadėta Pomirtiniame gyvenime, bus tikrai įvykdyta. Jie toliau tiki, kad šios mintys turi būti skelbiamos žmonėms, ir kad jų turi būti prašoma jais tikėti. Toks yra jų mėgavimosi geru ir blogio išnaikinimo suvokimas. Remiantis šiuo įsakymu, jie pateisina karinius sukilimus prieš valdovus. Tai yra, trumpai, jų penki pagrindiniai principai, kuriais jie pakeičia penkis tikėjimo principus, kuriuos išdėstė Allah Pranašas saaw .

Vėliau Rafisah apibrėžė pagrindines prielaidas kaip keturias: Allah vienovė (tauhid), tiesingumas (‘adl), pranašytė (nubuwwah) ir imamah (tikėjimas imamais).

Ahl as-Sunnah wa al-Džama‘ah principai yra tie patys, kuriuos Pranašas išdėstė, kadangi tikėjimas yra iš esmės tuo, kuo jis mokė. Mes detalizavome šiuos aspektus anksčiau. Paskutinės dvi Al-Baqarah ajos glaustai apibūdina šiuos principus. Štai kodėl šios dvi ajos yra tokios išskirtinės. Al-Bukhari ir Muslim įrašė iš Abu Man‘ud ‘Uqbah Ibn ‘Amr, kad Pranašas saaw sakė: „Kas skaitys dvi paskutines suros Al-Baqarah ajas naktį, tai jam bus pakankama“.

Muslim įrašė iš Ibn ‘Abbas, kuris sakė: „Kartą Gabrielius sėdėjo su Pranašu saaw , kai jis išgirdo kažkieno kvėpavimo virš jo galvos garsą. Jis pakėlė galvą ir tarė: „Tai garsas dangaus durų, kurios šiandien buvo atvertos pirmą kartą. Pro jas nusileido angelai, kurie niekada nėra buvę nusileidę anksčiau.“ Angelas pasveikino juos ir tarė: „Aš atnešu malonias naujienas. Tau suteikiamos dvi šviesos, kurios nebuvo suteiktos nė vienam iš pranašų prieš tave. Tai yra Korano Atidarančioji sura (Al-Fatihah) ir paskutinės dvi ajos suros Al-Baqarah. Kiekvienas recituojamas žodis iš jų tau suteiks apdovanojimą“.

Abu Talib Al-Makki sakė, kad tikėjimo principai yra septyni, tai yra penki paminėti šiose dviejose ajose ir tikėjimas Allah nulėmimu ir tikėjimas Rojumi bei Pragaru. Tai teisinga. Jie yra įrodyti aiškiais ir autentiškais tekstais. Mes citavome juos diskusijoje apie Allah vienovę ir pranašavimą ankstesnėse knygos dalyse.

Kas dėl angelų, jie buvo paskirti atlikti įvairias užduotis rūpinantis dangumis ir žeme. Iš tiesų, kiekvienas judesys pasaulyje yra padarytas jų. Allah sako: „ir atliekančiais įsakymą“ (79:5) ir „pavedimus paskirstančiais“ (51:5). Šiose ajose kalbama apie angelus, taip teigia tikėjimo žmonės, sekantys pranašais. Tie, kurie netiki pranašais ir neigia Kūrėją, sako, kad tai kalbama apie žvaigždes.

Koranas ir Sunnah nurodo skirtingas angelų grupes, paskirtas įvairiams dalykams: kalnams, debesims, lietui, motinų kiaušidėms prižiūrėti, kad embrionas tinkamai vystytųsi, vyrams ir moterims tam, kad prižiūrėtų ir įrašytų viską, ką jie daro, mirusiesiems kapuose paklausti apie jų tikėjimą, dangums, kad juos pajudintų, saulei ir mėnuliui, ugniai, kad ją uždegtų arba nubaustų nedorus ir sunaikintų jų namus, sodams, kad juose augtų krūmai ir t.t.

Angelai yra didžiausios Allah pajėgos (kareiviai). Jie apima (tuos, kurie paminėti sekančioje ajoje): „Prisiekiu siunčiamais su gėriu, <..> ir smarkiai skleidžiančiais, ir tvirtai skiriančiais, ir perteikiančiais Priminimą.“ (77:1-5), „Prisiekiu išplėšiančiais (sielas netikinčiųjų) jėga, ir ištraukiančiais (sielas tikinčiųjų) švelniai, plaukiančiais sklandžiai, aplenkiančiais mikliai, ir atliekančiais įsakymą“ (79:1-5), „Prisiekiu stovinčiais eilėje, vejančiais be atvangos, skaitančiais priminimą“ (37:1-3)

Visose šiose ajose kalbama ne apie individualius angelus, bet apie jų grupes, būrius ir armijas. Kai kurios iš jų dalina malonę, kai kurios sukelia bausmes, kai kurios neša Dieviškąjį Sostą, kai kurios yra užsiėmusios garbinimu, maldavimu ir Allah vienintelio šlovinimu, ir t.t. Niekas nežino kiek angelų rūšių yra, išskyrus Allah.

Korano vertimas į lietuvių kalbą pagal Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas, Kronta, 2010
[...] – vertimo pastaba

Vertė Coliukė


(bus tęsinys :insh )
Coliuke
 
Pranešimai: 17
Užsiregistravo: Sek Vas 10, 2013 3:48 pm

Ankstesnis

Grįžti į AKYDA

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron